Norint atsakyti į A. Sakalo keliamus klausimus, pirmiausia reikėtų apibrėžti tam tikras sąvokas, tarp jų „visuomenės normas“, kurių rėmuose bandoma diskutuoti. Būtent tokių diskusijos rėmų apibrėžimas yra šio straipsnio tikslas.
Visuomeninės normos yra tam tikros žmones veikiančios aplinkos rezultatas. Jos atsiranda žmonėms taikantis prie geografinių sąlygų, siekiant reguliuoti tarpusavio santykius. Istorija rodo, kad visuomeninės normos nėra susitarimo rezultatas, jos primetamos tų, kurie turi galią nustatyti taisykles: kaip, kas, ką gauna/ daro/ gali.
Kalbant apie homoseksualius santykius, Vakarų kultūroje, iki krikščionybės įsigalėjimo IV amžiuje, vyravo hierarchinis biseksualumas. Laisvieji vyrai (aukštesnioji „kasta“) galėjo įsiskverbti į bet kurį žemesnį objektą (asmeniu šie žmonės nelaikyti), nepaisant lyties. Žemesniajai „kastai“ priklausė visi „ne vyrai“ – moterys, vergai, o kai kuriose kultūrose (pvz., senovės graikų) ir laisvieji berniukai. Kitą vertus „pasyvioji“ rolė laisvajam vyrui buvo laikoma „nenormalia“. Taigi, seksualinės normos priklausė ne nuo lyties, o nuo to, kas ir ką daro.
Situacija pasikeitė įsigalint krikščionybei, kuri skelbė, kad vieninteliai tinkami lytiniai santykiai yra skirti giminės pratęsimui, o visi kiti lytiniai santykiai yra nuodėmė. Taip pat ir - heteroseksualus oralinis, ar, dar baisiau, analinis seksas, masturbacija ( biblinė Onano nuodėmė), žinoma, kontracepcija ir lytinis palaidumas.
Homoseksualumui, dėl tuo metu Romoje vyravusių Rytų religijų, kurių dvasininkai dažnai buvo eunuchai, teko ypatingas krikščionių dėmesys. Kadangi Rytų religijos konkuravo su naująja imperijos religija, reikėjo išnaikinti jų dvasininkiją,o tuo pačiu ir išgyvendinti vieną iš nuodėmių.
Vyskupų patariami imperatoriai (geriausias pavyzdys vyskupo šv. Ambrozijaus įtakoje buvęs imperatorius Teodosijus Didysis) išleido ediktus, kuriais už homoseksualius santykius buvo numatyta mirties bausmė ir paskelbta, kad homoseksualūs santykiai sukelia žemės drebėjimus, marą ir kitokias nelaimes. Taip pat mirties bausmė buvo numatyta ir už kitų nei krikščionybė religijų praktikavimą. Tokiu būdu bet kokie homoseksualūs (ir biseksualūs) santykiai tapo nebe visuomenine norma, o persekiojamu nusikaltimu, kuriam vykstant dreba (krikščionių, o vėliau ir musulmonų) Dievo sostas.
Per kolonizacijos epochą šie krikščioniški įstatymai ir jų sukurtos visuomeninės normos buvo išplatintos visame pasaulyje. Švietimo epochoje nuodėmės pradėtos versti ligomis. Homoseksualumas (kaip ir masturbacija (nuo kurios, manyta, išdžiūsta stuburo smegenys) ar bėgimas iš vergovės (drapetomanija) tapo ne tik nusikaltimu, bet ir liga. Kitaip sakant, istoriškai homoseksualumo virtimui „ne norma“ daugiausia įtakos turėjo politika.
Po Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789 m.), kai valdiniai tapo piliečiais, o absoliutinės monarchijos pavirto į liberalias demokratijas, įsigalėjo visuomeninė norma, kad valstybė tarnauja žmogui, o ne žmogus valstybei. Demokratija yra neatsiejama nuo liberalumo ir teisinės valstybės, kurių pagrindinė vertybė – visų asmenų lygybė prieš įstatymą. Nuo to laiko vyko ir tebevyksta įvairios teisinės nelygybės apraiškų naikinimas, siekiant užtikrinti valstybės tarnavimą žmogui. Žmogus čia suvokiamas kaip bet kuris asmuo, taip pat ir homoseksualus bei biseksualus.
Beje, toks valstybės vaidmens suvokimas nuolat buvo ir iki šiol yra nepriimtinas įvairioms privilegijuotoms grupėms, kurios visaip priešinosi ir tebesipriešina teisinės lygybės įtvirtinimui, bando teigti, jog valstybė gali pajungti piliečius saviems interesams, o jeigu valstybės valdžia mano, kad tai būsią naudinga ar reikalinga, suskirstyti piliečius į aukštesnes ir žemesnes kastas. Šios ideologijos prieš individą iškelia rasę (nacizmas), tautą (nacionalizmas), valstybę (fašizmas), religiją (religinis fundamentalizmas), klasę (komunizmas) ir teigia, kad individas gali ir, esant reikalui, turi būti aukojamas kolektyvo (tiksliau „tautai“, „klasei“, „valstybei“ ar „dievui“ atstovaujančių viršūnėlių) labui, traktuojamas kaip darbo jėgos ir patrankų mėsos reprodukavimo mašina.
Pagrindinė ir vienintelė asmens pareiga liberalioje demokratijoje – nepažeisti kitų asmenų lygiateisiškumo. Pareigos daugintis, dirbti, „negriauti visuomenės“ atsiranda jau nebe iš liberalios demokratijos, bet iš aukščiau minėtų individo pajungimo kolektyvui idėjų.
Taigi prieš diskutuojant apie homoseksualių ir biseksualių žmonių teises pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kokios visuomenės siekiame: tos, kuri vadinama demokratija, ar tos, kuri vadinama diktatūra? Tos, kurioje valstybė tarnauja žmogui, ar tos, kurioje žmogus tarnauja valstybei? Tokios, kurioje žmonės yra laisvi ir lygūs savo teisėmis ir orumu piliečiai, ar tokios, kurioje, kaip sovietiniame kalėjime egzistuoja „vierchai“, „bachurai“ ir „gaidžiai“.
Kai sau sąžiningai atsakysime į šiuos klausimus, erdvės diskusijai apie tai, kokios turėtų ir kokios neturėtų būti „visuomenės normos“ ir valstybės politika, liks mažiau. Atrodo, kad Lietuvoje, bent jau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose yra įtvirtinta liberali demokratija, o ne kastos. Net jeigu nemaža dalis visuomenės vis dar „visuomenės normas“ suvokia ne kaip laisvėje, o kaip sovietiniame kalėjime.
