Ar gali būti dar didesnis kenkėjas Lietuvos lenkų bendrijos interesams už tą, kuris visomis jėgomis priešinasi, kad jo bendrijos nariai niekados negalėtų užimti ne tik aukščiausių postų valstybės valdymo hierarchinėje sistemoje, bet ir jokių postų valstybinėje tarnyboje? Kitaip sakant būtų aborigenais Lietuvoje.
O jie tokiais taps, jei nemokės valstybinės kalbos taip, kaip ją moka visi kiti Lietuvos piliečiai. Ir jeigu lietuvių tautinės bendrijos Lenkijoje nariai net įsižeidžia jiems pasiūlius lengvesnį nei patiems lenkams valstybinės kalbos kursą, nes jie nori būti pilnateisiais Lenkijos valstybės piliečiais, tai minėtas politikas gula kryžiumi, kad Lietuvos lenkų valstybinės kalbos žinojimas būtų tik tokio lygio, kad jo pakaktų susikalbėjimui su lietuviais kokiame nors turguje, parduotuvėje Maxima, laikant rankoje bokalą alaus ar stiklinę kokio nors pilstuko.
Šio politiko įžūlumas neturi ribų. Dabar jam norėtųsi, kad lenkiškose mokyklose kone visos disciplinos būtų dėstomos tik lenkų kalba. Jam nerūpi, kad tokių mokyklų abiturientai negalės studijuoti nė viename Lietuvos universitete, negalės užimti jokių postų valstybinėje tarnyboje, bus priversti mokslus tęsti Lenkijoje, kur ir liks, o Lietuvos lenkų tautinė bendrija neteks šviesiausių savo narių. Gal būt toks ir yra šio politiko tikslas, bet ar tai yra ir pačios bendruomenės tikslas?
Ar gali būti dar didesnis kenkėjas lenkų bendrijos interesams už tą, kuris, vos apšilęs kojas prie valdžios židinio, jau traukiasi nuo jo atatupstas? Kuris nenori kartu su kitais valdyti Lietuvos visų jos žmonių (ir savo bendrijos) labui. Jo požiūriui į Lietuvos valdymą apibūdinti gerai tinka lietuviška patarlė: „ne mano kiaulės, ne mano ir pupos“. Jo požiūriu, lenkų tautinei bendrijai turi rūpėti ne visos Lietuvos žmonių gerovė, o tik gerovė to regiono, kuriame gyvena pati bendrija. Visi kiti - tepasiunta. Todėl šis veikėjas reikalauja skirti daugiau lėšų jo regionui atimant jas iš kitų. Ir tai daro ultimatumų kalba, kuri net Lenkijos politikams pasirodė įžūloka.
Kada Belgijoje gyvenančio prancūzo (ar olando) paklausia jo tapatybės, jis atsako, kad jis prancūzų (olandų) kilmės belgas. Paklauskite to paties Lietuvoje gyvenančio lenkų kilmės lietuvio ir išgirsite atsakymą, kad jis lenkas tik gyvenantis (tikriausiai per klaidą) Lietuvoje. Tai vėl nemažas to politiko įdirbis.
Ar nemato minėtas politikas svarbesnių ir nedelsiant spręstinų problemų Lietuvoje negu dvikalbiai gatvių pavadinimai ar dvikalbiai įrašai pasuose? Manau, kad mato, bet jam Šalčininkų rajonas ne Lietuva, o laikinai atplėšta nuo Lenkijos teritorija. Todėl šiam politikui Lietuva, tai tik šalis, kurioje pažeidžiamos lenkų teisės. Tai jis skelbia visam pasauliui per visas jam prieinamas informavimo priemones, nors puikiai žino, kad lenkų bendrija Lietuvoje turi žymiai daugiau teisių už bet kurią kitą tautinę bendriją ES valstybėse. Jis nemato Lenkijoje uždaromų lietuviškų mokyklų (atseit, chamams taip ir reikia), bet jo klyksmas pasiektų net mėnulį, jei Lietuvoje būtų uždaryta bent viena lenkiška mokykla.
Štai koks politinis veikėjas ir mėgina paversti aborigenais Lietuvos lenkų tautinę bendriją. Bet aš nenoriu, kad Lietuvoje gyvenantieji lenkai taptų aborigenais. Aš noriu lenkų kilmės lietuvį matyti ne tik šinkuojantį alų baruose, bet ir valstybinėje tarnyboje, pačiuose aukščiausiuose valdžios postuose.
Bet to nebus, kol lenkų tautinė bendrija nenusimes šitos girnapusės nuo savo kaklo. Lenkų visuomenė visados garsėjo savo aukštos kultūros ir plataus mąstymo asmenybėmis. Netikiu, kad Lietuvos lenkų tautinėje bendrijoje tokių jau nebėra. Netikiu, kad ten beliko tik pačios bendrijos duobkasiai.
Post scriptum. Jei dar neidentifikavote šios lenkų tautinės bendrijos girnapusės – tai jums padėsiu. Klystate, jei manote, kad tai lenkų kilmės lietuvis Valdemaras Tomaševskis. Ne, tai lietuvių kilmės lenkas pasivadinęs Waldemar Tomaszewski.
