Pradėkim nuo ištakų. Užsienio reikalų ministras lenkų atsiprašė už tai, kad 2010 m. balandį Lietuvos Seimas sušlapino mazgotę ir tėškė ją Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui į veidą. Vieša paslaptis: tuomet L. Kaczynskis į Vilnių atkeliavo laukdamas, kad Seimas žengs žingsnį dalinio lenkiškos pavardžių rašybos įteisinimo link. O nutiko priešingai. Ir L. Kaczynskio, po poros dienų žuvusio lėktuvo katastrofoje, niekas neatsiprašė. Bent jau viešai.
Ar buvo už ką atsiprašyti? Be abejo.
Ir ne tik už socialdemokratus, nors ekspremjeras Andrius Kubilius interpretuoja, kad L. Linkevičius atsiprašė būtent už juos.
Pradėkim nuo pačių konservatorių. Balsavime dėl lenkiškų pavardžių A. Kubilius savo frakcijoje tapo dalimi mažumos. Mat dauguma jo partiečių Seime balsavo prieš arba susilaikė (kas tolygu balsavimui prieš).
Pratęskim liberalcentristais. Balsavime buvo tik du šios partijos atstovai: vienas už ir vienas prieš. Nuosavą partiją tuomet dar turėjęs Arūnas Valinskas taip pat įsigudrino įstatymo pataisų nepalaikyti.
Darbo partija: Vytautas Gapšys – už, visi kiti – prieš arba susilaikė.
Socialdemokratai. Gediminas Kirkilas – už. Kiti – prieš arba susilaikė. Čia komiškai pasirodė dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, kuris pareiškė sieksiąs išsiaiškinti, kodėl Seimas (t.y. ir jis pats bei dar 10 socdemų) prieš beveik trejus metus tėškė antausį L. Kaczynskiui.
Taigi, žiūrint į politinę statistiką, L. Linkevičius turėjo teisę atsiprašyti už didžiąją dalį Lietuvos parlamentinių partijų. Išimtys – Liberalų sąjūdis (9 už, 1 susilaikė) bei partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios frakcijos dauguma (tiesa, tuomet su „tvarkiečiais“ dirbusių Lenkų rinkimų akcijos politikų balsais) pasisakė už lenkiškas pavardes.
Šis Seimo antausis Lenkijai ir prieš tai buksavusius Vilniaus-Varšuvos santykius įstūmė į visišką akligatvį. Akligatvį, kuriame stovime jau beveik trejus metus.
Yra manančių, kad atsiprašyti nėra už ką. Pirma, jei Lietuvos įstatymai sako, kad lenkiškų lentelių ir pavardžių naudoti negalima, baigta diskusija. Antra, Lenkija tautinių mažumų kortą naudoja tik kaip pretekstą, o iš tiesų siekia kitų tikslų. Abu argumentai teisingi, bet tik iš dalies.
Pirma, jei Lietuvos įstatymai kelia tarptautinę įtampą, gal laikas juos pakeisti? Juolab, kad būtume tikrai ne pirma valstybė, įteisinusi gimtosios kalbos rašmenų naudojimą tautinėms mažumoms. Antra, jei Lenkija iš tikrųjų turi kitų tikslų, įteisinę lenkiškus gatvių pavadinimus ir (arba) pavardžių rašybą iš Varšuvos atimsime stipriausią kozirį.
Žinoma, lietuviai – išdidi tauta. Atsiprašymai mums nepatinka (na, kam gi jie patinka?). Turime ir nuoskaudų iš Lenkijos pusės. Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pasisakymus, kad, jo nuomone, Lenkija 1920 m. Vilniaus neokupavo, ir kitas replikas, kuriomis Lenkijos diplomatijos šefas pliekė Lietuvą ir tikrai neprisidėjo prie savo taip trokštamo santykių atšilimo.
Tad galbūt Lenkija turėjo atsiprašyti pirmoji? Ne.
O šis „ne“ yra grįstas paprasčiausia logika. Galima netgi vartoti terminą „išskaičiavimas“. Kam labiau reikia Lietuvos-Lenkijos elektros tilto ir dujų sistemų sujungimo? Tikrai ne Lenkijai, kuri turi stipresnę ekonomiką, geresnius ryšius su Vakarų Europa ir, priešingai nei Lietuva, neieško būdų, kaip pakišti sau koją ieškant skalūninių dujų gavybos galimybių. Kuri valstybė turi (ir gali pasiūlyti) didesnę įtaką Europos Parlamente? Tikrai ne Lietuva.
Tokių klausimų su Lietuvai nepalankiu atsakymu – gausybė. Bet svarbiausias vienas: kuri valstybė labiau prisidėjo prie tarpusavio santykių bloginimo? Tikrai ne Lenkija.
Galų gale, garsiausiai aptarinėjama problema – lenkiški rašmenys. Žinoma, ne viskas išeina viešumon. Bet faktas lieka faktu: tarptautinėje arenoje Vilnius ir Varšuva riejasi ne dėl kokių nors teritorinių pretenzijų, ne dėl ekonominių projektų, o dėl kelių raidžių – W, Ł, Ź ir pan. Ar jums bus padaryta kokia nors žala, jei Šalčininkų rajone kabos lentelė „Mokyklos g. / ul. Szkolna“, o, tarkim, ponas Pšibilskis kuriame nors paso lape turės įrašą „Przybylski“? Aš dėl to skriaudos tikrai nepajusiu. O jeigu manote, kad įteisinus lenkiškus rašmenis Gedimino bokšte pakils baltai raudona vėliava, jums laikas prašyti profesionalų pagalbos.
Lietuvių kalbos egzaminą ir kitus eskaluojamus klausimus galima aptarinėti, galima ieškoti kompromisų, vietomis galima ir nenusileisti. Ir čia, beje, lenkų tautinė mažuma turi pagrįstų nusiskundimų. Bet dėl lenkiškų rašmenų įteisinimo dangus tikrai nenugrius. Be to, tas pats R. Sikorskis viešai ragina Lenkijos lietuvius naudotis analogiška teise į savo rašmenis, kurią kaimyninė valstybė garantuoja ir iš to problemos nedaro.
Taigi L. Linkevičius, mano galva, pasielgė teisingai ir išmintingai. Tai nebuvo keliaklupsčiavimas ar padlaižiavimas Lenkijai. Tai buvo vienas vienintelis žodis. „Atsiprašau“, kurį reikėjo ištarti daug anksčiau. Belieka pavartoti daugelio mūsų mėgiamą liaudies išmintį su lenkiškos kilmės žodeliu. Būkim biedni, bet teisingi.
