Artimųjų Rytų specialistui Egdūnui Račiui legionieriaus I. Jaabero pasirinkimas atrodo logiškas. Pasak jo, tikintis musulmonas negali toleruoti nei alkoholio ir lažybų reklamų ant savo aprangos, nei pusnuogių šokėjų.
Apie tai diskutavę tikintieji klausė: kokie drąsesni katalikiško tikėjimo pavyzdžiai šiandieninėje Lietuvoje? Ištikimybės Kristui teks mokytis iš musulmonų?
„Dievas sako, tik tiesa padarys mus laisvus. Mums trūksta pasitikėjimo Dievu, todėl kartais bijome, o bijodami einame į kompromisus su sąžine, pataikaujame darbdaviams dirbdami sekmadienį. Nors aš žinau žmonių, kurie nebijo”, – DELFI sakė pranciškonų vienuolis, kunigas Antanas Kęstutis Blužas.
- Pažįstu daug katalikų, tačiau vienintelį, kuris nesidrovi prieš valgį kavinėje persižegnoti. Tai neprivaloma, bet vienas iš pavyzdžių, kaip žmogus nebūtinai giliai tikinčioje visuomenėje gali paliudyti savo tikėjimą
- Kalbant apie mokymąsi iš musulmonų – jie turi tokį svarbų ir praktikuojamą dalyką, kaip kasdieninė malda. Net po kelis kartus per dieną meldžiasi. Jeigu mes, krikščionys, sąžiningai gyvename maldos gyvenimą, drąsos turėtume daugiau.
Jei esame kaip lemputė, bet neturime elektros, mes nešviečiam. O ta elektra yra Šventoji Dvasia, kuri gyvena mumyse ir suteikia drąsos.
Kai mokiausi mokykloje irgi persižegnodavau prieš valgį. Drąsos nebūti išjuoktam įkvėpė šventųjų gyvenimų aprašymai. Pavyzdžiui, šventojo Jono Bosko, kuris darydavo gerus darbus ir buvo laikomas pamišėliu, net į psichiatrinę bandytas uždaryti. Tačiau jo tai nesustabdė, jis skyrė Dievo ir žmonių reikalus.
- Mokiniai sako, jog tikybos pamokose nuo saldybių net bloga. Jaunuoliai nori, kad gal kartais mokytojas ir griežčiau ką nors pasakytų, o ne vien apie gailestingumą ir meilę
- Visiškai su tuo sutinku. Nemanau, kad jaunimui reikėtų pataikauti ir viliot į bažnyčią saldainiais.
Tiesa, krikščionims džiaugsmas, Kristaus pergalė prieš blogį yra labai svarbu. Bet reikia nepamiršti ir Kryžiaus. Dievas sako: kas neima savo kryžiaus, negali būti mano mokinys.
Ir jeigu mes norime patirti tikrą gyvenimo skonį, turėtume nebijoti kelti sudėtingų, problemiškų klausimų ir apie juos diskutuoti, o ne apsiriboti kvietimu į bažnyčią, neva „pas mus irgi faina”.
- Ar nėra taip, jog auklėjimą Dievo baime „išstūmė” kitas kraštutinumas – dausose sėdintis atlaidus ir gailestingas senelis Dievas?
- Iš tiesų čia matau labai didelę problemą. Užtenka pasižiūrėti, kaip jaunimas elgiasi šventovėse – ir nebūtinai katalikų maldos namuose.
Dabar turizmas labai išsiplėtojęs ir patys daug kur važiuojam, užsukam į tas pačias mečetes, jie atvažiuoja pas mus į bažnyčias. Tose kelionėse pastebiu, kad jaunimas nebeturi sakralumo jausmo.
Dievo baimės neturėjimas pasireiškia tuo, kad žmoguje nelieka nieko šventa: nieko kas yra daugiau nei tu.
Kas turi tam įtakos? Matyt, susireikšminimas, puikybė, pop kultūra. Gal ir tai, jog reklamose nuolat sakoma, jog esi svarbiausias ir nuostabiausias. Tada žmogus pats Dievu pasijunta.
- Kaip tada su pačiu pirmuoju dekalogo įsakymu: neturėk kitų Dievų tik mane vieną?
- Apie šitą įsakymą mažai šnekama, bet jis yra pats pagrindinis, nes reikalauja ištikimybės. Negali net žvalgytis ar flirtuoti su kitais dievais ar horoskopais.
Tie patys musulmonai labai griežtai to laikosi, o mes kartais sakome: koks skirtumas, kokiu vardu vadinsi Dievą, jis yra vienas. Tačiau tai nebe krikščionybė, o naujųjų religinių judėjimų užkratas.
Krikščionys žino, jog yra ištikimi Jėzui ir tik Jis gali mus išgelbėti.
- Per televiziją matome, kokie neramumai kyla, kai nepagarbiai pasielgiama su Koranu. Apie Kristų, Šventąjį Raštą, katalikybę gali kas nori ką nori kalbėti ir nieko
- Riaušių kelti neverta, nes Dievas ne jų moko. Tačiau kai, pavyzdžiui, būna transliuojamos netinkamos reklamos, krikščionys boikotuoja reklamuojamus produktus jų nepirkdami. Mes su tuo nesitaikstome.
Krikščionys turi nuomonę, stuburą ir aš pats ne kartą esu rašęs verslininkams, kad jiems paprasčiausiai neapsimoka tokių reklamų daryti, nes praranda klientus.
Yra daugybė būdų, kuriais krikščionys gali atstovauti savo interesus, tik tai daryti gal kartais trukdo kompleksai: ai, nesikišiu, nieko nepakeisiu. Užtektų būti vieningesniems ir, kai prireikia, kartu reaguoti.
- Manote, principas „blogį nugalėti gerumu” veiksmingas?
- Taip. Tamsa tamsos neišsklaidysi. Tai gali padaryti tik šviesa.
