aA
Buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dėstytojas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės bendradarbis Vytautas Lukoševičius stebisi šalies vadovei išsakomais priekaištais, kad formaliai ji dirbo Partinėje mokykloje iki 1990 m. birželio mėnesio – tai yra jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo datos.
Vytautas Lukoševičius
Vytautas Lukoševičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Pasak V. Lukoševičiaus, paskaitos Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje vyko iki pat mokslo metų pabaigos, nes nenorėta nutraukti mokymosi proceso. Šalies vadovės terminą „mažieji karai“ V. Lukoševičius aiškina kaip į LKP pusę perėjusių dėstytojų pastangas neleisti įsigalėti „Jedinstvo“.

Kaip sakė buvęs aukštosios partinės mokyklos dėstytojas, dabar niekam nerūpi, kas buvo partijos viduje.

„Sako, jūs ten visi buvote kolaborantai, va, dabar šaukiate, kad buvote už neprikausomybę, nors niekas nežino, kaip čia buvo. Bet pažiūrėkit, Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje kiek komunistų buvo! Tegul, tarkime, Tėvynės sąjunga paskaičiuoja, kiek jų gretose yra buvusių veikėjų. Tegul paskaičiuoja ir kiek socialdemokratai turi. O toje pačioje Socialdemokratų partijoje, kiek tremtinių yra? Tokių kuriozų yra nemažai, bet dabar vieni tampa geri, kiti – blogi“, - interviu DELFI teigė V. Lukoševičius.

- Papasakokite, kas apskritai yra ta Vilniaus aukštoji partinė mokykla?

- Per visą Tarybų Sąjungą tokių mokyklų buvo 15. Žlugus Tarybų Sąjungai kai kurios iš tų mokyklų persikvalifikavo, kitos užsidarė, trečios tapo įvairiais institutais, daugiausia vadybos srities.

Tos partinės mokyklos ruošė vadovavimui tinkamus specialistus – ne tik partinėms struktūroms, bet ir gamykloms, ūkio struktūroms, savivaldai.

Partinę mokyklą uždarė 1990 m. pavasarį, kai tik baigėsi mokslo metai. Nenorėjome nutraukti mokymo proceso, o pasibaigus mokslo metams viskas pasibaigė ir kiekvienas dėstytojas ieškojo sau naujos darbo vietos.

Tos partinės mokyklos ruošė vadovavimui tinkamus specialistus – ne tik partinėms struktūroms, bet ir gamykloms, ūkio struktūroms, savivaldai.
V.Lukoševičius

Vieni išėjo vienur, kiti – kitur, o dabartinė prezidentė, man atrodo, išėjo į institutą (D. Grybauskaitė 1990 m. rugpjūčio 27 d. pradėjo dirbti Ekonomikos institute prie Ekonomikos ministerijos – DELFI).

- Kas vyko Aukštojoje partinėje mokykloje, LKP atsiskyrus nuo Maskvos? Papasakokite apie vidaus situaciją.

- Buvo labai sunku surengti susirinkimą ir atsiskirti pačioje Partinėje mokykloje. Likusieji prie platformos, negalvojo ir nesuprato, kad apskritai toks dalykas gali įvykti. Jiems atrodė, kaip gali toks dalykas įvykti Aukštojoje partinėje mokykloje? Bet įvyko.

Matote, didžioji problema buvo ta, kaip tą padalijimą padaryti, nes pas mus Partinėje mokykloje mokėsi žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Kaliningrado srities, o paskutiniais metais ir iš Uzbekistano, Kazachstano. Todėl surengti susirinkimą mūsų partinėje organizacijoje buvo nepaprastai sudėtinga.

- Kam toks susirinkimas Partinėje mokykloje apskritai reikalingas? Ar neužteko fakto, kad LKP atsiskyrė nuo Maskvos ?

- Tokia buvo organizacinė struktūra, mokykla buvo pirminės organizacijos branduolys. Tai buvo Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pirminė partinė organizacija. Kai LKP 1989 m. gruodžio mėnesį atsiskyrė, kilo klausimas, ką dabar daryti? Visose partinėse organizacijose turėjo įvykti susirinkimai.

- Ką tie susirinkimai turėjo nuspręsti? Ar pasekti LKP pavyzdžiu?

- Taip, jie turėjo nuspręsti, ar lieka TSKP struktūroje, ar atsiskiria. Taip nutiko ir pas mus. Liko platforma, nors negalima kaltinti ir tų „platformininkų“, kad jie visi blogiečiai. Žmonės tuo metu taip suprato, galbūt neįsivaizdavo, kaip gali subyrėti Tarybų Sąjunga ir atsirasti kažkas nepriklausomo.

Vadinasi, Aukštojoje partinėje įvyko tas skilimas, partinės organizacijos atsiskyrė. Tai įvyko 1990 m. pradžioje, bet tiksliai nepamenu – galbūt sausio mėnesį.

Bet tas ypatingai kažko nekeitė, mokymo procesas turėjo vykti. Na, jis ir vyko. Galų gale, visi tie įvykiai, nepriklausomybė ir visa kita – ta Aukštoji partinė mokykla niekam nerūpėjo. Juk buvo daug svarbesnių procesų.

Bet kai Kazimira Prunskienė pasirašė įsakymą perduoti Partinės mokyklos pastatus Pedagoginiam institutui, prasidėjo velniava.

Galiausiai, 1990 m. birželio 30 d. mokykla uždaryta, nors a.a. rektorius Sigizmundas Šimkus jau iki tol buvo atstatydintas, nes visa valdžia, tarp jų ir aš bei Dalia, likome LKP. Dalia buvo priėjusi asmeniškai prie manęs, sakė: „Aš su jumis“. Ir daugelis kitų taip pat darė.

Bet kai Kazimira Prunskienė pasirašė įsakymą perduoti Partinės mokyklos pastatus Pedagoginiam institutui, prasidėjo velniava.
V.Lukoševičius

Nors niekas gi nesakė „Aš „platformininkas“ ar „Aš ne „platformininkas“. Dėstytojas gi ėjo, dirbo, skaitė paskaitas tol, kol uždarė mokyklą – nesvarbu, ar jis buvo „platfotmininkas“, ar perėjo į LKP. Niekas vienas kito nepjovė, niekas nežinojo, kaip bus su tomis partijomis, kurios bus uždraustos.

- Kokios mintys tuo metu sukosi Jūsų galvoje? Ar tuomet tikėjote, kad Lietuva gali tapti tikrai nepriklausoma?

- Dabar, aišku, niekas to nevertina, kad kai Algirdas Mykolas Brazauskas su delegacija važiavo į Maskvą, jis galėjo negrįžti. Ir kai pas mus, Partinėje mokykloje, vyko atsiskyrimas, man asmeniškai skambino iš Maskvos ir klausė, ką jūs ten sau galvojate?

Aš atsakiau, kad planuojame skirtis. Paklausė, kurią pusę palaikysime? Sakau, mūsų partija yra atsiskyrusi, yra nutarimas ir aš vadovaujuosi tais nutarimais, todėl atsiskirsime. Pasakė – tik nebandykit!

Jaunimas dabar nesupranta, galų gale, niekam net nerūpi, kas buvo partijos viduje. Sako, jūs ten visi buvote kolaborantai, va, dabar šaukiate, kad buvote už neprikausomybę, nors niekas nežino, kaip čia buvo.

Bet pažiūrėkit, Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje kiek komunistų buvo! Tegul, tarkime, Tėvynės sąjunga paskaičiuoja, kiek jų gretose yra buvusių veikėjų. Tegul paskaičiuoja ir kiek socialdemokratai turi. O toje pačioje Socialdemokratų partijoje, kiek tremtinių yra? Tokių kuriozų yra nemažai, bet dabar vieni tampa geri, kiti – blogi.

Bet dabar prezidentę reikia padaryti blogiete – aha, Aukštojoje partinėje mokykloje dirbo! Na, tai gerai kad dirbo, daug kas dirbo. Dirbo ir Česlovas Juršėnas, Kazimira Prunskienė, buvęs finansų ministras Romualdas Sikorskis, buvęs kultūros ministras Dainius Trinkūnas – jis buvo pas mus katedros vedėju.

Na, ir kas čia tokio? Amžiną atilsį Jokūbas Minkevičius dėstė filosofiją ir taip toliau, ir taip toliau. Galėčiau vardinti profesorius, žinomus asmenis, bet aš nenoriu. Jie buvo specialistai, dėstė savo dalyką, kaip kad dėstoma bet kuriame universitete.

- Papasakokite plačiau, koks buvo tos Vilniaus aukštosios partinės mokyklos statusas? Ji prilygo, tarkime, Leningrado (Sankt Peterburgo) partinei mokyklai?

- Buvo regioninės partinės mokyklos, kurios ruošė specialistus tam tikram regionui. Pavyzdžiui, Vilniaus aukštoji partinė mokykla ruošė specialistus ir partinius kadrus Latvijai, Lietuvai ir Kaliningrado sričiai.

Minsko aukštoji partinė mokykla ruošė Baltarusijai, nors dalis baltarusių mokėsi pas mus, nes jiems taip buvo arčiau.

Leningrado mokykla aptarnavo Leningrado sritį ir Estiją. Maskvos – Maskvos sritį, Chabaravsko – Tolimųjų Rytų, Irkutsko – Sibiro sritį.

- Kaip buvo galima įstoti į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą?

- Kalbant apie statusą ir kuo tos partinės mokyklos išsiskyrė iš kitų aukštųjų mokyklų, tai tuo, kad čia įstoti ar dirbti galėjo ne bet kas. Aišku, pagrindiniai darbuotojai, dėstytojai ir studentai tikrai turėjo būti partiniai žmonės, partijos nariai. Tam ir tas pavadinimas – partinė mokykla.

Šitoje mokykloje buvo ruošiami kadrai, pakankamai aukšto rango būsimi partiniai darbuotojai arba specialistai, kuriuos mes dabar vadiname vadybininkais.

Beje, tarybiniais laikais tokio žodžio kaip „vadyba“ nebuvo, nes buvo manoma, kad tai kažkas iš Vakarų. Tuo metu tiesiog manyta, kad žmogus universitete ar institute turi įgyti specialybę, taps inžinieriumi, vadovu, direktoriumi, direktoriaus pavaduotoju, tai kokie čia vadybininkai. Vėliau buvo suprasta, kad reikia ir tokių. Todėl iš pradžių tas vadybininkų ruošimo funkcijas atliko aukštosios partinės mokyklos.

O partinė mokykla ruošė kadrus partinėms struktūroms, valstybinėms struktūroms, visuomeninėms organizacijoms: profsąjungų pirmininkus, komjaunimo sekretorius, partinių organizacijų sekretorius, partinių komitetų instruktorius.
V.Lukoševičius

Dabar dažnai sakoma: velnias žino, ką jie ten ruošė, tikriausiai tik ideologinius kadrus. Labai mažai tos ideologijos buvo. Tiesiog reikėjo atitinkamų kadrų, o tokių mūsų universitetai neruošė. Vilniaus universitetas kažką panašaus į vadybininkus pradėjo ruošti apie 1980-uosius metus, nes vadyba, kaip ir, tarkime, sociologija, buvo ignoruojama.

Pavyzdžiui, kai aš rašiau savo disertaciją, tai pirmą kartą mano joje buvo pasiremta sociologiniais tyrimais. Tai tokius kryžiaus kelius praėjau... Beveik metai praėjo, kol aš anketą „prakišau“, nes egzistavo tokia ideologinė komisija, kur susėdę garbūs amžiaus žmonės, stagnatoriai, ypač Konstantino Černenkos laikais, ir klausia: o kodėl, kur čia ideologija, kur čia partiškumas, patriotizmas, tėvynės meilė?

O partinė mokykla ruošė kadrus partinėms struktūroms, valstybinėms struktūroms, visuomeninėms organizacijoms: profsąjungų pirmininkus, komjaunimo sekretorius, partinių organizacijų sekretorius, partinių komitetų instruktorius.

Jie turėjo turėti žinių iš vadybos ir ekonomikos sričių. Pagrindas buvo ekonomika, nes visas dėmesys buvo skiriamas gamybos efektyvumui. Kažkada buvo šaukiama, kaip reikia pavyti ir pralenkti Ameriką, bet matėsi, kad viskas žlugo, nes efektyvumas buvo žemas, darbo našumas žemas, reikėjo kažką daryti. Ir būtent aukštosios partinės mokyklos bandė kažką daryti ruošdamos kadrus, kurie turėjo gerą ekonominį išsilavinimą.

- Iš kokių šeimų patekdavo studentai į Partinę mokyklą?

- Į dvimetę partinę mokyklą patekdavo žmonės, kurie jau dirbo partinį darbą. Buvo norima, kad jie patobulėtų, įgytų žinių, įgūdžių. O keturmetės mokyklos buvo skirtos paruošti žmones darbui, į jas ateidavo žmonės su viduriniu išsilavinimu, dažniausiai su specialiu viduriniu, baigę technikumus.

Bet tai irgi buvo žmonės, kurie jau dirbo kažkokį atsakingą darbą. Tuo metu partiniuose komitetuose labai trūko instruktorių. Pavyzdžiui, žmogus dirba, bet neturi aukštojo išsilavinimo. Arba tampa partinės organizacijos sekretoriumi, kolūkio pirmininko pavaduotoju, išrenkamas profsąjungos pirmininku, komjaunimo sekretoriumi, bet išsilavinimo nėra.

Kadangi reikėjo aukštesnės kvalifikacijos žmonių, tie žmonės planine tvarka būdavo atsiunčiami į Aukštąją partinę mokyklą mokytis. Atsiųsdavo rajono partijos komitetai.

Būdavo pokalbis, komisija ir spręsdavo, tinka, netinka, pasišnekėdavo, atsiveždavo atestatą, pažiūrėdavo, kaip jis mokėsi, pažiūrėdavo charakteristiką, rajono partinio komiteto rekomendacijas. Tik tada toks žmogus tapdavo studentas.

- Vadinasi, tų, kurie blogai mokėsi mokykloje, nepriimdavo?

- Jokiu būdu. Pagrindinis rodiklis buvo atestatas, bet žmogus būtinai turėjo būti partijos narys, čia savaime suprantama, nes tai partinė mokykla. Ir tas asmuo ketverius metus mokydavosi, gaudavo diplomą ir pagal paskyrimą važiuodavo dirbti. Aišku, jie dažniausiai turėdavo grįžti į tą miestą ar rajoną, iš kurio siųsdavo mokytis, bet jau užimdavo tam tikras pareigas. Aukštosios partinės mokyklos diplomas būdavo pagrindas kilti karjeros laiptais.

Buvo dėstoma ir komunistinio darbininkų judėjimo istorija, SSRS istorija, tarptautiniai santykiai ir užsienio politika. Beje, čia Č. Juršėnas dėstė šitą dalyką.
V.Lukoševičius

Tačiau jeigu žmogus blogai mokydavosi, būdavo pašalinamas. Tais laikais dar buvo žiūrima, kad nebūtų visokių šeimos dalykų, nes dauguma jau būdavo sukūrę šeimas, todėl žiūrėdavo, kad nebūtų nuklydimų į šalį. Kartais būdavo ohoho, žmones svarstydavo partinėse organizacijose.

- Ko buvo galima išmokti mokantis aukštojo partinėje mokykloje?

- Aš specialiai paėmiau vieną diplomą, kad parodyčiau, kokie dalykai buvo dėstomi. Pavyzdžiui, TSKP istorija, ji buvo dėstoma visose aukštosiose mokyklose. Taip pat marksistinė filosofija, mokslinis ateizmas, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas. Bet visa tai irgi buvo visuose universitetuose.

Buvo dėstoma ir komunistinio darbininkų judėjimo istorija, SSRS istorija, tarptautiniai santykiai ir užsienio politika. Beje, čia Č. Juršėnas dėstė šitą dalyką.

Kituose universitetuose nebuvo tik partinės statybos. Čia specifinis dalykas, kuris niekur kitur nebuvo dėstomas, tik Partinėje mokykloje. Per tas paskaitas buvo studijuojama partijos programa, įstatai, organizacinė struktūra, partinių organizacijų funkcijos, kaip jos atliekamos. Tam buvo skirta 160 auditorinių valandų.

Bet partinės statybos dėstymas pagal auditorines valandas sudaro tik 4,8 proc. visų dalykų. Tai jūs pasakykite, kur čia ideologija? Išmislas, kai sako, kad ruošdavome sarginius šunis.

Dar buvo dėstoma literatūra ir menas, tarybinė teisė, politinis-ekonominis pasaulio žemėlapis, planavimas, pramonės ir statybos ekonomika, žemės ūkio ekonominė organizacija, socialinių procesų valdymas, statistika, socialinės ekonomikos valdymas, finansai ir kreditas, mokslo technikos progresas pramonėje ir statyboje, buvo rašomas kursinis darbas.

Kursinis darbas šiandien galbūt prilygtų diplominiam darbui, nors gal ne visai. Buvo trys valstybiniai egzaminai – politinė ekonomija, filosofija, mokslinis komunizmas.

Fakultatyvai buvo tokie: aukštoji matematika, rusų kalba, kalbos kultūra ir oratorinis menas, užsienio kalba – prancūzų, anglų, vokiečių.

- Vadinasi, įtakingų tėvų užtarimo norint patekti į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą nereikdavo?

- Ne, visi čia suaugę dirbantys žmonės būdavo. Beje, buvo labai gera stipendija ir bendrabutis. Tiesa, nors ne karo mokykla, bet drausmė buvo geležinė, nebandyk praleisti paskaitų arba seminarų.

Jeigu kam reikėdavo kur važiuoti dėl šeimyninių aplinkybių, eidavo pas dekaną, rašydavo prašymą. O dekanas svarstydavo, ar iš tikro pas tą studentą kažkokia bėda šeimoje, ar tikrai reikia važiuoti.

- Kokia būdavo stipendija?

- 120 rublių.

- Ką už tiek buvo galima nusipirkti? Ar tai daug?

- Atlyginimų vidurkis tuo metu buvo 160 rublių. Todėl stipendija buvo tikrai nebloga. Paskui ji buvo pakelta iki 140 rublių, nes darbo užmokesčio vidurkis Tarybų Sąjungoje pakilo iki 180 rublių.

Kitas dalykas – galimybės buvo kitos. Kuo išsiskyrė šita mokykla, kad čia buvo geresnės sąlygos negu mokantis bet kur kitur. Studijos buvo susietos su praktika.

Atlyginimų vidurkis tuo metu buvo 160 rublių. Todėl stipendija buvo tikrai nebloga. Paskui ji buvo pakelta iki 140 rublių, nes darbo užmokesčio vidurkis Tarybų Sąjungoje pakilo iki 180 rublių.
V.Lukoševičius

Tarkime, vyksta paskaita apie kiaulininkystę. Paaiškinama, kaip viskas vyksta, kokia produkcijos savikaina, nuo ko ji priklauso, žodžiu, išdėstoma teorinė dalis. Po to studentai viską aptaria per seminarą. O vėliau praktinis užsiėmimas – imame gerą kiaulininkystės ūkį ir imame blogą ūkį pagal rodiklius. Paima jų finansines ataskaitas, išsinagrinėja.

Tada susodina grupę studentų į autobusą ir važiuoja į blogą kolūkį, surenka specialistus ir su studentais žiūri: studentai aiškinasi, kodėl pas juos tokia savikaina arba gamybos kaštai, kas nutiko, iš kur nuostoliai.

Paskui važiuoja į gerą ūkį, aiškinasi, kodėl ten taip, o aname kitaip. Studentas susipažįsta ir su bloga patirtimi, ir su gera. Jeigu jis taps kolūkio pirmininku arba pavaduotoju, tai žinos, ką reikia daryti.

Lygiai tas pats pramonėje: važiuojame į plastmasės gamyklą, mėsos kombinatą, važiuojame į Ignaliną, pasižiūrėti, kaip atominė elektrinė veikia, važiuojame į Klaipėdos uostą pažiūrėti, kaip vyksta krovos darbai.

Teorija buvo siejama su praktika. Kituose universitetuose tiesiog tam lėšų gal net nebuvo. Nepasodinsi, nenuvažiuosi į Ignaliną, Klaipėdą, o mes važinėjome bet kur, kur reikėjo. Jeigu dėstytojas manė, kad kažkur galima pamatyti kažką teigiamo, nuvažiuodavome ir pasižiūrėdavome.

- Grįžkime prie LKP atsiskyrimo nuo Maskvos ir susirinkimo Partinėje mokykloje. Kaip žmonės mąstė tuo metu?

- Visko buvo. Buvo žmonių, kurie tikėjo, kad Tarybų Sąjunga yra amžina, kad viskas yra labai gerai, kad ji yra gėris, neigė, kad esame okupuoti. Žinote, tuo metu žmonėms į galvas buvo pridėję daug ko. Na, o kai kurie žmonės buvo iš tų revoliucinių laikų, sėdėję kalėjimuose prie Antano Smetonos, tai juos buvo galima suprasti.

Vytautas Lukoševičius
Vytautas Lukoševičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Bet jaunesnieji puikiai viską suprato. Juk buvo matyti, kad visas šitas organizmas funkcionuoja neefektyviai, kad pati partinė struktūra yra nelanksti. Daug ką piktino, kad mes turėjome vykdyti viską, ką nuspręsdavo Maskva. Kodėl, tarkime, respublika, neturi visų teisių kaip respublika? Kodėl kažkas iš Maskvos atvažiavęs turi diriguoti, kaip turi dirbti mūsų partinė organizacija?

Kaip žinote, respublikoje antrasis sekretorius būdavo siųstas iš Maskvos prižiūrėti, kad mūsiškiai kažko nepridirbtų.

Tarp kitko, kai jau buvo susikūręs Sąjūdis, bet LKP dar nebuvo atsiskyrusi nuo TSKP, per vieną iš plenumų Partinės mokyklos rektorius S. Šimkus pats pirmas pasakė, kad mums generalgubernatorių ir priežiūros iš Maskvos čia nereikia. Po to ji atsisveikino su tuo postu, buvo „nuimtas“.

- 1990 m. kovo 25 m. desantininkai užėmė Partinės mokyklos pastatą. Ko jiems reikėjo?

- Norėjo išsaugoti pastatus. Tai buvo partinis turtas. Aišku, tai politinis dalykas. Tikriausiai galvojo, kad tai bus platformos forpostas – to mes tikrai neleidom, bet kai atėjo desantininkai, kažko padaryti negalėjai.

Desantininkai čia gyveno, buvo įsikūrę rūsy, buvo sargyba, rodai dokumentą – įeini, išeini ir taip toliau.

- Bet tuo metu Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje vyko paskaitos?

- Vyko, vyko iki uždarymo. Buvo nutarta, kad nėra kas daryti ir nebuvo jokių sprendimų.

- Formaliai patalpos jau priklausė Pedagoginiam institutui, bet realiai čia vyko Vilniaus aukštosios partinės mokyklos paskaitos?

- Taip. Ir taip iki uždarymo.

- Kai prezidentė pasakė, kad Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje kovojo savo „mažąjį karą“, ne visi suprato, dėl ko ten reikėjo kovoti. Gal jūs galite paaiškinti?

- Reikėjo neleisti įsigalėti platformai ir mes neleidome, kol galėjome. „Jedinstvo“ galvojo Vilniaus aukštąją partinę mokyklą paversti baze. Labai patogu būtų buvę, bet mes jų neįleidom.

Pavyzdžiui, buvo pas mus toks Kučerovas. Mes jam nesuteikėme profesoriaus vardo, o tokiam Merkeliui – platformininkų sekretoriui – nedavėme docento vardo. Gebėjome tą padaryti.

Vyko konfliktai. Jie teigė, kad mokyklos taryboje prieš juos balsuota dėl to, kad jie platformininkai, mes sakėme, kad jie neverti, suradome kažkokį pretekstą. Tai toks mini karas vyko.

Mes Aukštojoje partinėje mokykloje apskritai atsiribojome nuo jedinstvininkų. Kadangi Kučerovas buvo mūsų dėstytojas, buvo nuspręsta atsiriboti spaudoje. Oficialiai išplatinome pareiškimą, įdėjome į „Tiesą“, kad Aukštosios partinės mokyklos dėstytojų kolektyvas atsiriboja nuo „Jedinstvo“ veiklos.

- Tačiau jeigu kas nors klaustų, kodėl Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybė nemetėte darbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, ką atsakytumėte?

- O kur eiti? A, jūs iš Aukštosios partinės mokyklos, ačiū, jūsų paslaugų nereikia. Vis tiek reikėjo kažką galvoti, kažką daryti, nes visi žmonės gyvi, su šeimomis ir visa kita.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.