Kaip abstrakčių siūlymų rinkinys sveikatai skirta programos dalis lyg ir galėtų būti priimtina, tačiau lieka neatsakytas labai svarbus klausimas, kaip šios deklaruojamos nuostatos bus įgyvendinamos. Reikia tikėtis, kad aiškesnį pavidalą ir konkrečius siektinus rezultatus Vyriausybė pateiks iki kovo 13 dienos. Tuomet, kaip ir numato Vyriausybės įstatymas, per tris mėnesius nuo pritarimo programai (kol kas labai abstrakčių formuluočių rinkiniui), būtų patvirtinta, kokiais etapais rezultatai persikels į realų gyvenimą.
Belaukiant konkretumo, viešojoje erdvėje ima ryškėti Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio vizijos detalės, kai kuriais klausimais detalizuojančios Vyriausybės programą. Ypatingai pastarosiomis dienomis akcentuotas nusiteikimas įgyvendinti nemokamų sveikatos paslaugų teikimo valstybinėse gydymo įstaigose principą, numatant, kad privačios įstaigos galės teikti tik tas paslaugas (ir joms gauti finansavimą iš ligonių kasų), kurių negali garantuoti nacionalinė sveikatos paslaugų sistema.
Tokia pertvarka, anot viešų ministro pasisakymų, padėtų sugrąžinti jaunus, rečiau sergančius ir todėl „pelningesnius“ pacientus į valstybines poliklinikas iš privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Tačiau pirmasis klausimas, kuris kyla išgirdus tokią poziciją yra paprastas: kodėl atskaitos tašku tampa rūpestis lengvesne duona institucijoms (kurios, pripažinkime, neretai rodo itin mažai pastangų gerinti teikiamų paslaugų kokybę), o ne paciento patogumas ir laisva valia rinktis? O kaip gi ta nuostata, kad svarbiausia – žmogus, kuri mirga ir Vyriausybės programoje?
Gerbiu Ministrą kaip puikų ES reikalų žinovą ir tikiu, jog Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai bent jau ne itin ilga sveikatos reikalų darbotvarkė bus puikiai suvaldyta. Nors sveikatos apsauga iš esmės – valstybių narių, o ne ES kompetencijos klausimas, vis tik šiuolaikinėje Europoje jį sunku atskirti nuo kitų klausimų.
Taigi programoje numatyta (tam aiškų pritarimą reiškia Ministras), kad sveikatos priežiūra iš esmės grįžtų į valstybinių gydymo įstaigų globą, nustatant, jog privačios gydymo įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugas galėtų teikti tik tuomet, jei analogiškų neteikia valstybinės gydymo įstaigos. Nesiginčiju su Ministru, jog Konstitucijoje nustatyta valstybės pareiga – rūpintis žmonių sveikata. Tačiau, kaip pripažįsta ir pats Ministras, Konstitucija yra kompleksinis teisės aktas, todėl turi būti atsižvelgiama ir į kitas jos nuostatas. Štai Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta, jog saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė. Vienas Europos Sąjungos tikslų – vieningos rinkos sukūrimas – taip pat grindžiamas didelio konkurencingumo rinkos ekonomika.
Mano įsitikinimu, nustačius tokias sąlygas, kad privačios įstaigos paslaugas galėtų teikti tik jei jų neteikia valstybinės įstaigos, būtų ribojama konkurencija sveikatos paslaugų teikimo sektoriuje. Kita vertus, ES teisės požiūriu, tai būtų ir savo piliečių diskriminacija: juk pagal ES direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo, Lietuvos (taigi – ES) piliečiai turės teisę rinktis sveikatos priežiūros paslaugų teikėją bet kurioje ES valstybėje, bet negalės tokio laisvo pasirinkimo turėti Lietuvoje.
Svarbus man rodos ir dar vienas aspektas – tai būtinybė objektyviai įvertinti, ar esama situacija sveikatos priežiūros sistemoje tikrai įsigalėjo dėl privačių įstaigų konkurencijos, ar ne geresnių rezultatų duotų pastangos kovoti su valstybinių įstaigų neūkiškumu ir nenoru efektyvinti savo veiklą? Ar konkurencijos pašalinimas neduos priešingų rezultatų, kai vietoje teikiamų paslaugų kokybės gerinimo ir noro pasitempti bus pasirinktas ramus ir sotus išlaidavimo neskaičiuojant kelias? O kaip dar besitęsiančių eilių, o kartu su jomis ir erdvės bujoti pakišoms ir korupcijai rizika? Juk būtent šiuos dalykus ir atsainų požiūrį į žmogų pacientai įvardija kaip pagrindinius valstybinės sveikatos sistemos skaudulius.
