Pagalvokime: tikri, bet tikrai ne lemtingi ar apskritai tik įsivaizduojami ponų Statkevičiaus ir Gudelio nuostoliai palyginti su pragariškomis dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių kančiomis prie ledinės Laptevų jūros, Vorkutos kasyklų urvuose, Mordovijos GULAGO galvažudžių gniaužtuose.
Tie be galo susireikšminę, tik save tematantys statkevičiai ir gudeliai – tokių Lietuvoje, deja, pulkai – matyt, jau seniai prarado atsakomybės už savo viešai tariamus žodžius jausmą. Arba jo išvis niekada neturėjo.
Tačiau išskyrus neabejingos, suprantančios neatsakingo, užgaulaus viešo kalbėjimo žalą, visuomenės dalies panieką kokių nors kitokių sankcijų privatūs asmenys statkevičiai ir gudeliai gali per daug nesibaiminti. Nebent jų pačių sąžinė netikėtai prabiltų. Visai kas kita – panašaus pobūdžio viešųjų asmenų pareiškimai.
Pirmiausia turiu galvoje buvusios teisėjos, o dabar Seimo narės Neringos Venckienės viešojoje erdvėje išplatintus „samprotavimus“, kad žinomi pernykščiai įvykiai Garliavoje mažai kuo tesiskiria nuo kruvinos Sausio 13-osios agresijos.
Ką toks piktžodžiavimas galėtų reikšti? Kas jį skatina? Paprasčiausia būtų manyti, kad tokiems oratoriams tiesiog aptemo protas. Kad jie gyvena šmėklų pasaulyje ir kitokio nė neįsivaizduoja. Bet šis atvejis – ne toks.
Šaltai apskaičiuota demagogija daug rečiau patektų į viešąją erdvę, jeigu nebūtų pasiruošusių jai pritarti ir ją tiražuoti. Kitaip sakant, be tvirto užnugario. Ir visai nesvarbu, kad to pritariančiųjų choro intencijos kartais gali būti visiškai priešingos į rampos šviesas prasibrovusių solistų užmačioms.
Kai praėjusių metų pabaigoje Raudondvario pilyje vykusiame Baltijos šalių prezidentų susitikime mūsiškė Dalia Grybauskaitė per daug niekieno neraginta kolegoms iš Latvijos bei Estijos prieš visų trijų šalių žiniasklaidą šliūkštelėjo kritikos „daug kalbėjusiai, ilgai nieko nedariusiai, poziciją nuolat kaitaliojusiai“ ...Lietuvai (sic!), vargu ar ji tuomet tikėjosi, kad toks jos viešo kalbėjimo pavyzdys atsisuks prieš ją pačią. Nors, tiesą sakant, tokių pavyzdžių mūsų prezidentė margai publikai parūpina reguliariai. Prisiminkime bent porą tokių atvejų – Lietuvos vežėjų konfliktą su Rusijos valdžia ir CŽV kalėjimo bylą.
Iškilmingame 22-jų Sausio 13-osios metinių minėjime Seime signataras Zigmas Vaišvila diplomatinio korpuso ir kitų garbingų svečių akivaizdoje nepagailėjo piktų žodžių savo prezidentei.
Nelabai yra pagrindo abejoti, kad lygiai kaip ir Venckienė Garliavoje, Vaišvila Seimo tribūnoje jautėsi užtikrintai žinodamas, kad ne jis vienas Lietuvoje pasiruošęs bet kada nieko nepaisydamas viešai suvedinėti asmenines arba grupines sąskaitas su savo priešininkais ir priešais. Kad tų kelių jo poelgio kritikų nuomonė neišretins pykčio vienijamų jo šalininkų gretų.
Šią savaitę pagarsėjo istorija apie spektakliu nepatenkinto žiūrovo pastangas atgauti už bilietą sumokėtus pinigus. Deja, Lietuvos viešojo gyvenimo fantasmagorijas esame priversti stebėti be jokių bilietų. Todėl ir nuostolių atlyginimo nėra iš ko reikalauti. Bene vienintelė galimybė – sutartinai atsukti nugaras susikompromitavusiems artistams.
