Iš vakarų literatūros ateina stiprus blogo patėvio stereotipas. „Pas mus dažniausiai piktinamasi geriančiais patėviais. Toks žmogus vaikui ne tik kad ne tėvas, bet dar ir geria, o kai prigeria, tą ne savo vaiką muša”, – DELFI sakė šeštą knygos „Šlepetė” dalį baigęs rašytojas Vytautas Račickas.
Autoriaus nuomone, ši tema aktualėja ir tikrai verta rašytojo plunksnos. „Vertėtų rašytojams labiau pasidomėti pakitusiu mūsų šeimos modeliu, nes daugelis rašo gerokai nuo realaus gyvenimo nutolusias pasakas”, – sakė socialinių temų nevengiantis V. Račickas.
Kriminalinės kronikos pilnos pranešimų apie patėvių skriaudžiamus vaikus, tačiau pasakose raganomis vadinamos pamotės.
„Ko gero nėra pasakų, kad į šeimą ateitų naujas vyras. Patėvis lietuvių liaudies pasakose neminimas, nebent atskiruose jų variantuose, bet ne tipuose”, – DELFI sakė senųjų pasakų tyrinėtoja dr. Jūratė Šlekonytė.
Anksčiau vidutinė moterų gyvenimo trukmė buvo daug mažesnė. „Trūko profesionalios pagalbos, higienos, tad moterys dažnai gimdydamos mirdavo. Pasakose kaip tik ir atspindima žmonų kaita, nes vyrui likus vienam su vaikais tikrai buvo sunku, todėl paprastai jis imdavo naują žmoną”, – sakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja.
Turi ne tik tėvus, bet ir Vaikų teises
J. Šlekonytės nuomone, jeigu būtų kuriamos dabartinės pasakos, gali būti, kad „blogojo” stereotipą perimtų patėvis. Skyrybų daug, po jų paprastai moterys lieka su vaikais. Kai veda pakartotinai, į šeimą „įsileidžiamas” naujas žmogus, kuris vaikams nebūtinai yra mylintis patėvis.
„Teoriškai taip ko gero galėtų būti. Tačiau dabar situacija lengvesnė dėl to, kad išsiskyrusių šeimų vaikai savo tėvų nepraranda, todėl patėvio ir vaikų santykis nebūtų toks beviltiškai liūdnas, kaip lietuvių liaudies pasakose. Anksčiau žmonės gyveno daug uždariau. Kai esi tik šeimos rate , niekam nepasiskųsi. O dabar dauguma vaikų ne tik abu tikrus tėvus turi. Yra ir Vaikų teisės”, – atkreipė dėmesį pasakų tyrinėtoja.
Mokslininkės žodžiais, žmogus pasakoje rašo tai, ką mato, tai nėra didelė fantazija, nes viskas – iš gyvenimo, todėl jeigu žmonės sektų šiuolaikines pasakas, „būtų įvairesnių modelių, nes į šeimas ateina ne tik pamotės, patėviai, bet ir jų vaikai”.
Konkuruoja dėl galios ir turto
Pasakų tyrinėtojos teigimu, ankstesniais laikais tų pamočių, matyt, irgi buvo visokių, ne visos buvo raganos. „Tačiau, neatsimenu nė vieno pasakos varianto, kuriame pamotė būtų teigiamas personažas. Nes pamotė – nauja atėjusi moteris, ne mama, svetima, dargi kartais su savo vaiku, dažnai pretenduojanti į turtą ir besistengianti, kad jis liktų jos vaikui, o ne vyro vaikams”, – sakė Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja.
Šeimoje konkuruota ne tik dėl galios, įtakos, bet ir dėl turto. Tai labai aiškiai matyti brolių Grimų pasakų ekranizacijose.
„Pelenėje” pamotė iš podukros atima visus drabužius ir atiduoda savo dukroms. Be to, tik jas leidžia į pobūvį, o podukrai liepia perrinkinėti aguonas iš smėlio, taigi, akivaizdžiai nenori, kad ji pakliūtų į puotą ir kad ten ją pastebėtų karalaitis.
„Negalima pasakyti, kad pasakose tiksliai atspindima realybė, tačiau jose paprastai yra apibendrinami tipiškiausi modeliai, kurie pateikiami sutirštintomis spalvomis: jei karalaitė graži, tai kaip saulė. Kita vertus, jeigu kas nors yra negerai, tai vaizduojama pačiomis tamsiausiomis spalvomis”, – aiškino J. Šlekonytė.
Kaip tik todėl ir blogoji pamotė pasakose vaizduojama kuo baisiau, o vaikui baisiausia ragana.
Pasakose apie šeimas raganai priskiriamas ne burtininkės ar kerėtojos, o daugiau blogos moters simbolis. Moters, kuri skriaudžia.
Vyras paklūsta naujos žmonos valiai
Paprastai pamotė ragana nori atsikratyti vaiku, liepia tėvui, kad išvežtų jį į mišką. Vienoje lietuvių liaudies pasakoja į mišką išvežta podukra papuola į meškos trobelę, padeda jai, gamina valgį, pakloja lovą ir už tai meška ją apdovanoja. Pamotė pamato, kaip podukrai pasisekė, tad ir savo dukrą siunčia į meškos trobelę. Tačiau ši elgiasi priešingai, todėl iš trobelės namo grįžta tik pamotės dukros kauleliai.
O koks pamotę raganą vedęs vyras?
„Tas vyras vaidina antraplanį vaidmenį. Pamotė ragana ateina į šeimą ir yra dominuojanti. Liepia vyrui išvežti savo vaiką į mišką ir palikti ar kitaip juo atsikratyti. Kad ir kaip būtų keista, pasakose tėvas paklūsta jos valiai, vykdo visus naujos žmonos nurodymus, net jei yra karalius. Jis nekovoja už savo vaikus.
Pavyzdžiui, pasakoje apie brolius juodvarnius, karalius nuo naujos žmonos bando slėpti savo vaikus, bet ragana juos uoste užuodžia ir tada prakeikia dvylika sūnų, kurie išskrenda juodvarniais. Čia jau pamotė pasirodo ir kaip kerėtoja”, – pasakojo mokslininkė.
Įdomu, jog visose kitose pasakose pirmaplanis vaidmuo tenka vyrui, o moteris yra tik kaip prizas. Ją kaip žmoną gauna, pvz., slibiną nugalėjęs karalaitis.
„Tačiau pasakose apie pamotę raganą būtent moterims tenka dominuojantis vaidmuo, o vyras vaizduojamas kaip pasyvus jos valios vykdytojas. Tokios pasakos ir vadinamos moteriškomis. Iš pradžių pagrindinis personažas yra pamotė, kuri liepia atsikratyti podukra, o paskui pirmame plane būna podukra ir kalbama apie ją”, – pasakojo pasakų tyrinėtoja.
V. Nabokovo „Lolitos” įtaka
Chrestomatinis literatūros kūrinys, kuriame aprašomas patėvio ir podukros santykis – Vladimiro Nabokovo „Lolita”.
„Humbertas tapo jos patėviu ir visi žinome, kuo tai baigėsi. Kūriniui mažiausia penkiasdešimt metų, bet tai esmės nekeičia. Jei literatūroje vaizduojamas neigiamas patėvio paveikslas, šio kūrinio įtakos labai sunku išvengti”, – sakė literatūros kritikas Marius Burokas.
Pasak DELFI pašnekovo, rimtąja vadinamoje šiuolaikinėje literatūroje patėvio stereotipas kol kas nėra ryškus. Tačiau patėvių, podukrų ir posūnių peripetijų pilni lengvesnio turinio literatūros bei kino kūriniai paaugliams ir jaunimui.
K. Urba: lietuvių literatūroje patėviai vadinami mamų draugais
Vaikų ir jaunimo litertūros kritiko Kęstučio Urbos teigimu, lietuvių autorių kūriniuose nėra labai išplėtotas patėvio paveikslas, nes „apskritai stiprios literatūros paaugliams nėra daug”. Be to, „literatūros autoriai dažnai remiasi savo patirtimi, tačiau ne visi ją turi arba išryškina”.
Bandydamas apžvelgti knygas, kuriose minimi patėviai K. Urba pastebėjo, kad kūriniuose net nėra vartojamas toks žodis, dažniau sakoma „mamos draugas” ir panašiai.
„Vytauto Račicko knygoje „Zuika Padūkėlis” mamos draugas atlieka pakankamai teigiamą patėvio vaidmenį. Mamos draugas taip pat minimas ir šio autoriaus apysakoje „Nebaigtas dienoraštis”, tačiau jis, galima sakyti, nebuvo šeimos narys, daugiau siužetui reikalingas personažas”, – vardijo literatūrologas.
Naujos Vilės Vėl knygos „Kaip mes išgarsėjome” apsakyme yra rašoma apie skirtingų tėvų brolį ir seserį, tačiau motina ir patėvis – išvykę į užsienį. K. Urbos žodžiais, jie nėra problematikos centre, nes autorė labiau akcentuoja sudėtingą šiuolaikinio vaiko gyvenimą, kai tėvai išvykę.
„Vilei Vėl emigracija apskritai yra labai svarbi tema. Minėtame jos kūrinyje mergaitė gyvena pas vieną močiutę, o jos brolis – pas kitus senelius, kurie yra tėvo tėvai. Tačiau apie patį patėvį daugiau nesužinome, tik tiek, kad jis išvykęs”, – sake literatūrologas.
Ryškesnis patėvio paveikslas pateikiamas Vytautės Žilinskaitės apysakoje „Kintas”.
„2006 metais geriausia knyga pripažintame kūrinyje V. Žilinskaitė vaizduoja paauglį, kurį patėvis atveža į kaimą, palieka vasaroti be jokių radijų ir televizijų, tad paauglys dėl to maištauja, galvodamas, kad suvaidins dramą ir patėvis jį parsiveš, nes motina – taip pat laikinai išvykusi į užsienį”, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas .
Literatūrologo teigimu, čia patėvio paveikslas labai svarbus, be to, kaip ir V. Račicko „Zuikoje padūkėlyje” – teigiamas .
„Abiem atvejais patėviai rūpinasi savo posūniais. Tačiau V. Žilinskaitės kūrinyje patėvis taip pat nėra tiesiogiai daug vaizduojamas, nes paauglių literatūroje daugiau veikia patys paaugliai. Tik vėliau V. Žilinskaitės apysakoje atsiskleidžia, kad patėvis pats buvo našlaitis.
Pačiame tekste nėra parašyta, tačiau galima interpretuoti, jog todėl ir rūpinosi ne savo vaiku: pats yra patyręs, ką reiškia neturėti tėvų”, – komentavo K. Urba pridurdamas, jog jam įstrigusi paauglių literatūroje vis pasikartojanti mintis, kai be tėvų užaugę vaikai prisiekia niekada nepalikti savųjų.
Kalbėdamas apie patėvio paveikslą šiuolaikinėje literatūroje docentas minėjo į lietuvių kalbą išverstą švedų autoriaus Starko Ulfo knygą „Tegu baltieji lokiai šoka”.
„Ten yra labai įdomus patėvio paveikslas. Vaikas paskui motiną išeina gyventi į naują šeimą. Patėvis – tiesiog pavyzdingas. Iš proletariškos aplinkos kilusiu paaugliu inteligentas patėvis labai visaip rūpinasi, bando iš jo padaryti pirmūną, bet, kas įdomu, vaikui biologinis tėvas vis viena artimesnis ir tai laužo jo asmenybę”, – atkreipė dėmesį literatūrologas K. Urba.
