Ir vis dėlto: ar ši Strategija padeda Baltijos regiono valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, spręsti bendras problemas, ar prisideda prie regiono ekonomikos stiprinimo, konkurencingumo didinimo?
Vienas iš netiesioginių atsakymų į šiuos klausimus galėtų būti pastebėjimas, kad net mūsų valstybės institucijų pareigūnai dažnai klausia: „O kokius svarbiausius tikslus numato Baltijos jūros regiono strategija? Tai dar viena popierinė strategija?“
Teisingas klausimas turėtų skambėti taip: mes norime turėti modernią valstybę ar nenorime?
Išnaudokime Strategijos teikiamas galimybes.
Baltijos jūros regiono strategijos siekis yra suburti 9 šalių – Švedijos, Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir, beje, Rusijos, bendruomenes, kad šimtą milijonų gyventojų turintis Baltijos regionas taptų klestinčiu, ekonomiškai ir socialiai tvirtu kraštu. Tai yra į kelių dešimtmečių ateitį orientuota strategija, kuri jau dabar numato galimybę susitelkus kelioms valstybėms žymiai efektyviau panaudoti ES lėšas, išnaudoti visus ES narystės teikiamus privalumus.
Baltijos regiono valstybėms jau senokai kyla bendrų problemų, daugelis iššūkių jau tapo visų arba dalies regiono šalių reikalu. Tai Baltijos jūros ekologija, energetinė izoliacija, transporto problemos, nepakankama turizmo plėtra, galų gale nevienodas pragyvenimo lygis, skatinantis neigiamus socialinius pokyčius, nusikalstamumą ir t.t.
Protingiausia ir racionaliausia šias problemas spręsti kartu, koordinuoti savo veiksmus. Juk sunku tikėtis ES pagalbos veikiant kiekvienai valstybei atskirai, nors problemos – bendros. Strategija ir yra specialus įrankis, leidžiantis sutelkti valstybes bendram tikslui. Susivienyti, o ne konkuruoti tarpusavyje, ir sustiprinti regiono ekonomikų konkurencingumą tarptautiniu mastu.
Sutinku, kad Baltijos regiono valstybės yra gana nevienodo išsivystymo lygio. Bet Strategijos tikslas ir yra sukurti didesnę bendrą regiono galią, patrauklumą, pakelti bendrą pragyvenimo lygį. O bendrų uždavinių Baltijos regiono valstybės turi išties daug. Reikia pavyzdžių?
Baltija yra sekli ir pusiau uždara jūra, kurios vandens apykaita lėta. Iš bet kurios valstybės į jūrą patekę teršalai daro poveikį visai jūrai. Dėl savo strateginės padėties Baltijos jūros regionu eina natūralūs naftos vežimo keliai, ypač vežant ją iš Rusijos, gabenant ją jūra. Be to, stiprėja tendencija transportuoti suskystintas gamtines dujas. Ši veikla kelia pavojų gamtai, žmonėms ypač sudėtingomis žiemos sąlygomis.
Baltijos regiono nusikalstamumo tendencijoms poveikį daro ir geografinė padėtis: per regioną eina cigarečių, sintetinių narkotikų, narkotinių medžiagų gabenimo keliai. Nemaži prekybos žmonėmis mastai. Baltijos regionas šiais atžvilgiais yra „patrauklus“ ne tik ES organizuotam nusikalstamumui, bet ir kaimyninių šalių nusikalstamoms grupuotėms.
Daugelį regiono vietų vis dar sunku pasiekti: Šiaurės Suomija, Švedija ir Baltijos valstybės yra sunkiausiai pasiekiamos iš visų Europos valstybių ir ES viduje, ir iš išorės. Tai lemia regiono dydis, reikalaujantis ilgų kelionių, sudėtingos geografinės ir klimatinės sąlygos. Menkai išplėtota transporto ir kita infrastruktūra bei paslaugos lemia dideles kainas.
Su Baltijos jūros regiono strategija siejasi ir geležinkelio jungties su Europos geležinkelio tinklu projektas „Rail Baltica“. Be to, pagal Transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) programą numatoma geležinkeliu sujungti Baltijos ir Adrijos jūras, Helsinkį ir Veneciją. „Rail Baltica“ būtų šio transeuropinio geležinkelio dalimi. Kai po 10-15 metų šis transeuropinis projektas bus įgyvendintas, mes iš Estijos galėsime traukiniu nuvažiuoti iki Portugalijos. Todėl manau, kad šis projektas teiks didžiulę naudą valstybėms, tačiau Lietuva, Latvija, Estija turi atlikti savus „namų darbus“ – pagal grafiką vystyti ir įgyvendinti „Rail Baltica“ jungtį. Lietuvai, beje, dar būtų labai naudinga nutiesti geležinkelio linijos atšaką į Klaipėdos jūrų uostą.
Nė viena Baltijos regiono valstybė negali išspręsti šių problemų vien savo jėgomis. O juk Strategija apima ne tik aplinkosaugą, energetiką, transportą, bet ir inovacijas, mokslo tyrimus, žemės ūkį, žuvininkystę, miškininkystę, maisto saugą, kaimo plėtrą ir t.t.
Strategija yra puikus instrumentas ilgalaikiams projektams įgyvendinti, kai dalį pinigų kiekviena valstybė iš anksto, kasmet numato vienam projektui, pavyzdžiui, magistralei per Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą tiesti. Prisiminkim, kas buvo nutikę su magistrale „Via Baltica“: Lietuva savo projekto dalį įgyvendino, o Latvija – ne. Strategijos esmė ir yra tame, kad užkertamas kelias tokioms nesėkmėms: suinteresuotos valstybės susitaria, skiria lėšų projektui įgyvendinti ir jį įgyvendina.
Tenka išgirsti abejonių dėl Rusijos dalyvavimo Strategijos projektuose. Iš tiesų Rusija sutiko dalyvauti kai kuriuose projektuose, nors oficialiai nepriskiriama Strategijos valstybėms. Tokia yra realybė. Sudėtinga būtų pagerinti, pavyzdžiui, jūros ekologinę situaciją, jei Rusija nedalyvautų bendruose projektuose. Žinoma, niekada nereikia užmiršti, kad Rusija turi savo geopolitinių interesų, tačiau svarbu pradėti kurti bendrus derinimo ir valdymo instrumentus, kad Baltijos regiono ateitis būtų bendras visų valstybių interesas. Be to, Baltijos regionui svarbus bendradarbiavimas ir su Norvegija bei Baltarusija.
Deja, bet Strategijai neskiriamas atskiras ES finansavimas. Dar 2010 metais siūliau, kad po 2013 metų turi būti numatyti konkretūs projektai, turintys didžiausią pridėtinę vertę Baltijos regionui, kad projektams turi būti skiriamas atskiras finansavimas iš ES. Tokiu būdu būtų užtikrinta, kad svarbiausių projektų įgyvendinimas neužstrigtų dėl atskirų šalių politinių ambicijų.
Strategija yra ir, manau, bus finansuojama remiantis esamais ES fondais ir programomis, taip pat nacionalinėmis, tarptautinių finansų institucijų ir privataus kapitalo lėšomis. Bet tai nėra vieninteliai strategijos finansavimo šaltiniai. Yra daugelis kitų ES finansinių priemonių, dešimtys finansinių mechanizmų, fondų, tarptautinių bei regioninių finansų įstaigų, kurių lėšomis galima pasinaudoti.
Mes ne tik galime, bet ir privalome rasti galimybių finansuoti naujus projektus, nes Strategijos vykdymas truks ne vieną dešimtmetį. Papildomas finansavimas pasiekiamas tik mūsų pačių valstybės pareigūnų iniciatyva, gebėjimu bendrauti su kaimyninėmis valstybėmis.
Man teko dalyvauti viename Strategijos transporto ir turizmo vystymo projektų pristatyme. Gražu žiūrėti: braižo maršrutus Vokietija, pasitvirtino jūros kelių maršrutus tarp Danijos ir Švedijos, perkami keltai, laivai. Ir visa tai iš tų pačių finansinių mechanizmų po Strategijos vėliava. Taigi ES senbuvės Danija, Švedija, Vokietija, nemažai prisidėjusios prie tų finansinių mechanizmų sukūrimo, jais puikiai naudojasi.
Neneigsiu, kad tarp ES valstybių egzistuoja konkurencija, taip pat ir dėl ES paramos, įvairių fondų lėšų. Strategija yra puikus būdas susivienyti regiono valstybėms. Juk pinigų nebuvo ir niekada nebus tiek, kiek reikia kiekvienai valstybei atskirai paėmus. Vadinasi, reikia vienyti savo pastangas dėl atskirų projektų, kad jie būtų pradedami ir įgyvendinami visu to projekto įgyvendinimo laikotarpiu. Ir visuose etapuose.
Kita vertus, natūralu, kad vienų šalių vyriausybės yra ir bus aktyvesnės, labiau suinteresuotos Strategijos įgyvendinimu nei kitos ir kad skirtingos šalys prioritetiniais laikys ne tuos pačius tikslus.
Neužmirškim, kad aktyvesni visada laimi.
Lietuvoje kol kas nematyti apčiuopiamų Strategijos rezultatų. Deja, bet Lietuva dar nepradėjo realiai naudoti visų Strategijos teikiamų galimybių.
Todėl Lietuvos Vyriausybė, Seimas, kitos valstybės institucijos turi aiškiai suprasti, kad Strategija suteikia didžiules galimybes atstatant ekonomiką, sukuriant infrastruktūrą, naujas darbo vietas, gerinant darbo ir gyvenimo sąlygas.
2009 metais, kai Strategija buvo priimta, niekas negalvojo, kad ji įgaus tokį didžiulį politinį poreikį ir svorį. Jau šiandien aišku, kad Baltijos jūros regiono ir analogiškos strategijos ateityje turės didžiulę reikšmę gaunant ir naudojant ES lėšas.
Po to, kai buvo patvirtinta Strategija, sukruto Dunojaus regiono valstybės ir taip pat pasiekė, kad būtų patvirtinta Dunojaus regiono strategija. Ir tos valstybės taip pat naudosis tais pačiais finansiniais mechanizmais kaip ir Baltijos regiono valstybės. Kas pirmesnis, kas anksčiau parengs projektus, suderins, tas ir turės galimybę pakelti savo šalies ekonomiką bei užtikrinti didesnį viso regiono konkurencingumą.
ES institucijoms esu pateikęs pasiūlymą dėl Strategijos koordinatoriaus paskyrimo, dešimtis paklausimų dėl finansavimo galimybių. Bet tai yra atskirų ministerijų, valstybės institucijų darbas – aiškintis, grynintis ir teikti Europos Komisijai prašymus dėl finansavimo.
Todėl mūsų visų uždavinys yra labai gerai išsiaiškinti savo tikslus ir žinoti finansinius mechanizmus, kuriais galima pasinaudoti, aktyviai dalyvauti kaimyninių valstybių pasitarimuose ir juose teikti savo siūlymus bei prašymus. Mums gyvybiškai svarbu dalyvauti diskusijose, kad tos valstybės, kurios priklauso Strategijai, įgyvendintų projektus, kurie yra svarbūs ir Lietuvai. Tai laivybos, kelių tiesimo, ekonominio skatinimo priemonių, turizmo plėtros ir kiti projektai.
Vien Strategijos nepakanka. Reikia konkrečių veiksmų, kuriais būtų galima išspręsti regiono problemas. Pati Europos Komisija ne kartą primygtinai ragino, kad valstybės narės ir kitos suinteresuotosios šalys, kaip svarbiausi partneriai, prisiimtų atsakomybę už konkrečias prioritetines sritis ir pagrindinius projektus.
Baltijos jūros regiono strategijos projektų apimtis yra didžiulė, todėl labai svarbu, kad ES vyriausybių vadovai pasiektų, jog Europos Komisija paskirtų Strategijos koordinatorių – konkrečią instituciją arba konkretų asmenį. Taip šiuo metu yra paskirtas TRANSeuropinio tinklo „Rail Baltica“ projekto koordinatorius.
Jei būsime tikslūs, aktyvūs, ryžtingi, jau artimiausiu metu galime sulaukti mums patiems netikėtų ir, žinoma, teigiamų rezultatų.
