Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisės filosofas Darijus Beinoravičius teigia, kad šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse parlamentarų imunitetas netenka prasmės, nes tampa tiesiog privilegija. Jo nuomone, teisinis imunitetas yra „feodalinė atgyvena“, kuri privilegijuoja Seimo narius, prezidentą, teisėjus, europarlamentarus bei kandidatus rinkimuose.
„Šitas institutas, mano nuomone, prarado prasmę, nes dabar imuniteto klausimas nėra toks svarbus. Jis atsirado tam, kad nebūtų politinio susidorojimo su oponentais, bet šiandien kai kurios valstybės imuniteto atsisako, mat demokratinėmis sąlygomis nelabai yra nuo ko saugotis. Sakyčiau, kad tai galima būtų vertinti kaip privilegiją ar feodalinių laikų atgyveną“, - teigė D. Beinoravičius.
Parlamentarų imuniteto pernai liepą atsisakė Slovakija. Slovakų parlamentarams baudžiamoji atsakomybė negresia tik tais atvejais, kai parlamentas priima atskirą sprendimą jos netaikyti, tačiau norint suimti parlamentarą vis tiek reikia gauti parlamento pritarimą.
Tuo metu kitas Mykolo Romerio universiteto profesorius, konstitucionalistas Vytautas Sinkevičius pasakoja, kad teisinis imunitetas pirmiausia buvo skirtas apsisaugoti nuo karaliaus persekiojimo, o vėliau tapo aukščiausių valstybės asmenų apsauga nuo jų, kaip politikų, persekiojimo.
„Imunitetas nėra Lietuvos atradimas. Parlamento narių imunitetas atsirado, kai tik susiformavo parlamentarizmas ir tai buvo vienas iš įrankių apsiginti nuo galimo karaliaus persekiojimo. Parlamento nariai negalėjo būti traukiami atsakomybėn be parlamento sutikimo. Jeigu pažvelgtume į įvairių valstybių Konstitucijas, tai absoliuti dauguma jų numato imunitetus aukščiausiems valstybės asmenims, pareigūnams ir Lietuva – ne išimtis“, - DELFI pasakojo V. Sinkevičius.
Politikai turi būti tikri, kad jų niekas nepersekios?
Pasak teisininko, pagrindinė imuniteto paskirtis – užkirsti kelią persekioti parlamento narį dėl jo, kaip parlamentaro, veiklos. „Kitaip tariant, Seimo narys, Vyriausybės narys, teisėjas turi būti tikras, kad jeigu jis sąžiningai atliks pareigas, nepažeis įstatymų, tai niekas negalės jo persekioti dėl jo atliekamos veiklos. Imunitetas suteikia tam tikro saugumo parlamento nariui ir kitiems asmenims“, - sakė profesorius.
Jo nuomone, Lietuvoje blogai yra ne tai, kad parlamentarai turi teisinį imunitetą, o tai, kad Seimas šį instrumentą naudoja netinkamai.
„Vietoje to, kad Seimas išsiaiškintų, ar parlamento narys nėra persekiojamas dėl jo, kaip parlamento nario, veiklos, imunitetas panaudojamas siauriems partiniams, grupiniam ir kitiems interesams ar kaip instrumentas apsaugoti sau artimą žmogų nuo teisinės atsakomybės“, - sakė V. Sinkevičius.
Anot teisininko, parlamentarai neturėtų vertinti, ar jų kolega padarė nusikaltimą, ar jo nepadarė, ar nusikaltimas sunkus, ar nelabai, mat Seimo uždavinys vienas – įsitikinti, kad su Seimo nariu nėra susidorojama dėl jo, kaip Seimo nario, politinės veiklos.
V. Sinkevičius atkreipė dėmesį, kad prezidento imunitetas yra absoliutus – kol jis eina pareigas, niekas negali panaikinti neliečiamybės, tačiau pasibaigus kadencijai buvęs prezidentas gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.
„Imunitetą, pagal mūsų Konstituciją, turi labai nedaug asmenų: prezidentas, Seimo narai, ministras pirmininkas, ministrai, teisėjai, kandidatai į Seimo narius, kandidatai į Europos Parlamento narius, Europos Parlamento nariai“, - sakė V. Sinkevičius.
Kalbėti apie parlamentinį imunitetą pradėta XVI a.
Kaip rašė advokatų kontoros „Žioba&Žioba“ atstovė Julija Flis, pirmieji parlamentinio imuniteto (parliamentary privilege – angl. k.) pradmenys siejami su Richardu Strode, kuris gyveno XVI amžiuje.
Su keliais parlamento kolegomis R. Strode inicijavo teisės aktų, kuriais buvo apribotos alavo kalnakasių teisės, priėmimą. Tačiau pats R. Strode buvo susijęs su alavo kalnakasybos pramone, todėl įtakingas konkurentas padavė R. Strode į teismą. R. Strode buvo skirta bauda, tačiau jis atsisakė ją mokėti, tad buvo įkalintas. Po trijų savaičių R. Strode buvo paleistas, bet jis inicijavo teisės akto priėmimą, garantuojantį imunitetą dėl jo, kaip parlamento nario, veiklos.
Vėliau kovą dėl parlamentinio imuniteto pripažinimo pratęsė seras Johnas Eliotas, kuris Didžiosios Britanijos Karališkojo Teismo buvo nubaustas už nusikaltimą – pasiūlymą, kad parlamentarai nebūtų baudžiami už kalbas, pasakytas parlamente. Seras Jh. Eliotas mirė kalėjime.
Didžiojoje Britanijoje draudimas persekioti parlamento narį už jo išsakytą nuomonę bei pasiūlymus įtvirtintas 1667 metais, o Prancūzijoje – 1791 metų Konstitucijoje.
1849 metų Vokietijos Imperijos Konstitucijoje pirmą kartą Europoje buvo įtvirtintas imunitetas, kuris savo apimtimi panašus į daugelį Europos valstybių šiuo metu įtvirtintą imunitetą, tai yra buvo draudžiama traukti Reichstago deputatą baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus jei jis sulaikomas nusikaltimo padarymo vietoje (in flagranti) ne tik už kalbas ar pasiūlymus.
