Taip pirmadienį nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas.
„Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo amžius, sveikatos būklė, nusikalstamos veikos apimtis, delsimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami skiriant V. Kojaliui švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta Baudžiamojo kodekso (BK) 102 straipsnio sankcijos minimume“, – įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė trijų teisėjų kolegija.
Pasak teismo, už okupuotos valstybės civilių trėmimą ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimą BK numatyta laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmė, todėl V. Kojaliui švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės rūšies skyrimas prieštarautų BK numatytiems bausmės tikslams ir neatitiktų teisingumo principo įgyvendinimo.
Prokurorai V. Kojalį prašė įkalinti 5 metams, o anksčiau bylą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas nuteistajam buvo skyręs 30 MGL dydžio (3,9 tūkst. Lt) baudą.
Buvusį saugumietį už grotų siunčiantis teismas taip pat pažymėjo, kad prokurorai neužtikrino proceso operatyvumo principo V. Kojalio atžvilgiu.
„Pareiga persekioti jį už padarytą nusikalstamą veiką įstatyme įtvirtinta nuo 1998 m., nors kaip matyti iš bylos dokumentų, baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik 2007 m., – nuosprendyje pažymėjo teismas. – Byloje nėra duomenų, kad V. Kojalis būtų slapstęsis ar kitokiu būdu trukdęs ikiteisminiam tyrimui, todėl įvertinus laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki V. Kojalio baudžiamojo persekiojimo už padarytą veiką pradžios, yra pagrindo konstatuoti, kad jis užtruko per ilgai ir tuo buvo pažeista nuteistojo teisė į kiek įmanoma greitesnį procesą“.
V. Kojalis buvo nuteistas, nes būdamas Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Klaipėdos srities Tauragės rajono skyriaus vyr. operatyviniu įgaliotiniu, vykdė SSSR okupacinės valdžios sprendimus dėl Lietuvos partizanų šeimų, partizanų pagalbininkų ir stambių ūkininkų iškeldinimo iš Lietuvos į SSRS šiaurės ir rytinius rajonus bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tauragės rajono skyriaus viršininko pulkininko Andrejaus Lapino, Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko Vlado Šapoko nurodymus.
Nustatyta, kad veikdamas grupe su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.
Bylos duomenimis, V. Kojalis 1952-ųjų rugpjūčio 5 d. atvyko kartu su trėmimo vykdytojais į Tauragės rajono Pajkopų kaime gyvenusio Juozo Jončos namus ir jį apklausė, o paskui jį su žmona ir dviem vaikais pristatė į Viduklės geležinkelio stotį.
Kitą dieną Jončų šeima geležinkelio ešelono vagonu buvo prievarta išvežta iš Lietuvos Respublikos į SSSR Krasnojarsko sritį, Mansko rajoną, Sergejevkos kaimą, kuriame priverstinai gyveno iki 1957 m.
V. Kojalis 1955 metais buvo nuteistas Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo už valstybinio ir visuomeninio turto grobimą 15 metų laisvės atėmimo bausme.
Buvęs saugumietis, pranešus jam apie prieš 58 metus padarytą nusikalstamą veiką, kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę įrodė iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gauti archyviniai dokumentai su įtariamojo parašais, jo darbo biografija bei kita bylos medžiaga.
„Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką V. Kojalis padarė vykdydamas aukštesnių pagal užimamas pareigas okupacinės valdžios atstovų nurodymus ir jo veika pasireiškė tremiamų gyventojų apklausa ir jų atvežimu į Viduklės geležinkelio stotį“, – pažymėjo teismas.
Pasak jo, V. Kojalis veikė grupe su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, tačiau trūkstant objektyvių faktinių duomenų, nenustatyta bendrai veikusios grupės sudėtis ir kitų bendrininkų konkretūs veiksmai, kurie lėmė nusikalstamos veikos pasekmes.
