Dar vienas šventinis laisvadienis – problemos sprendimas?
Lietuvoje vis kalbama, kad neva visa Europa turi laisvą kalėdinę savaitę, o Seime pasigirdo balsų skelbti šventine diena ir gruodžio 31-ąją.
Taip, dauguma Europoje turi laisvą šventinę savaitę, bet dėl to, kad tose šalyse skaičiuojamas vidutinis darbo laikas – t.y. įstatymu nustatomi ne griežti rėmai, kiek maksimaliai galima dirbti valandų, bet skaičiuojamas darbo valandų vidurkis per tam tikrą laikotarpį. Tai leidžia lanksčiau išdėlioti valandas. Todėl ten darbuotojai, žinoma, jei tam nepanaudoja savo kasmetinių atostogų, tiesiog atidirba gruodžio mėnesio valandas per tris savaites, o ketvirtąją turi šventinę. Nedarbo dienos yra, kaip ir Lietuvoje, tik gruodžio 25-26 d. ir sausio 1d. Taigi, ši savaitė nėra valstybės ar darbdavio suteikta privilegija darbuotojams, o sąžiningai atidirbta pačių žmonių.
Europos Sąjungos reikalavimai darbo ir poilsio laikui yra gana lankstūs, nustatantys tik nepertraukiamą 11 valandų paros poilsį, vidutiniškai 48 valandų darbo savaitę ir minimaliai 4 savaites privalomų apmokamų atostogų per metus. Šalys narės konkretų reguliavimą nusistato pačios. Estai skaičiuoja vidutinį darbo laiką, t.y. savaitės darbo valandas nedraudžiama atidirbti per 3 darbo dienas, o kitas dvi turėti laisvas. Tokia sistema nepririša darbuotojo ir darbdavio prie darbo dienos valandų skaičiavimo ir padeda išvengti tokių dilemų, kada ir kaip leisti žmonėms pasiruošti jų šventėms. Vidutinį darbo laiko apskaitos sistemą taiko ir Danija, Prancūzija, Nyderlandai ir kitos šalys.
Deja, Lietuvoje skaičiuojamas maksimalus darbo laikas – 8 valandos per dieną, 40 valandų per savaitę. Nė vieno legalaus žingsnio kitaip, jei nėra kolektyvinės sutarties. Jei kažkas su darbdaviu susitaria, kad vieną dieną padirbės ilgiau, kad kitą galėtų išeiti anksčiau, tai pažeidžia Darbo kodekse nustatytus darbo laiko apskaitos reikalavimus. Įstatymai neleidžia patiems žmonėms spręsti dėl savo darbo ir poilsio laiko.
Nuolatos girdimi siūlymai padaryti vieną ar kitą dieną nedarbo diena visada grindžiami taip pat – žmogus turi poreikių būti kartu su šeima, švęsti, ruoštis šventėms. Tad valdžia sprendžia, kuri diena labiausiai reikalinga žmogui – gruodžio 31d. Naujųjų metų sutiktuvių pasiruošimui , o gal sausio 2 d. namų tvarkymui po švenčių?
Tačiau pačiam žmogui gal daug svarbesnės ne Joninės, o Antaninės, ne katalikų, o stačiatikių Kalėdos ir Velykos ar apskritai rajono miesto šventė kurią vasaros dieną ar mamos gimtadienis? Banali tiesa – visiems neįtiksi, todėl oficialių nedarbo dienų sąrašas vis plečiamas. Elementarus sprendimas šioms dilemoms galėtų būti vidutinė darbo laiko apskaita – kad ir išlaikant 40 valandų darbo savaitę, bet dėl darbo dienos valandų leisti tartis individuliai darbovietėse.
Penkios dienos savišvietai ne iš savo kišenės
Vidutinio darbo laiko apskaita išspręstų ir kitą valstybės norą – skatinti asmenų savišvietos ir saviugdos poreikius per neformalaus ugdymo politiką. Tikslas nepriekaištingas, tik priemonės jam įgyvendinti numatytos tiesmukos ir už jas turėtų sumokėti darbdaviai. Patvirtinus Neformalaus suaugusiųjų ugdymo įstatymo projektą ir su tuo susijusias Darbo kodekso pataisas, darbdavys turėtų suteikti papildomas 5 apmokamų atostogų dienas per metus. Tai reiškia, kad Lietuva turėtų 33 dienas mokamų atostogų.
Papildomos atostogos reiškia ne tik poilsį, savišvietą, bet ir nesukurtą vertę, negautas pajamas. Šioje grandinėje nukenčia tiek darbuotojas, tiek darbdavys, tiek valstybės biudžetas. Valstybei viena nedarbo diena kainuoja apie 470 mln. litų per metus. Būtent tiek preliminariai nesukuriama produkto, jei nedirbama vieną dieną. Statistikos departamento duomenimis per 2011 metų IV-ą ir 2012 metų tris ketvirčius šalies BVP buvo 112, 7 mlrd. litų, o šiame laikotarpyje buvo 240 darbo dienos. O penkios tokios dienos reikštų 2, 4 mrld., t.y. apie 2, 1 proc. BVP. Galbūt šią prarastą vertę būtų galima sukurti kitomis dienomis, tačiau Darbo kodeksas neleidžia nei dirbti lanksčiau, nei daugiau, nei ilgiau.
Poreikis švęsti, mokytis, būti su šeima ar tiesiog drybsoti prie ežero yra nepaneigiamas. Tačiau nepateisinamas yra valdiškas noras nuspręsti, kada ir kaip tai žmogui daryti, o ne sudaryti jam sąlygas pačiam derinti darbą ir asmeninius poreikius. Lygiai taip nepateisinamas ir valdžios polinkis taisyti darbo laiko apskaitos reikalavimų nelankstumą kitų sąskaita.
