Kadaise šiaurės Lietuvoje esantį Šeduvos miestą garsino ne tik malūnas, bet ir siuvimo fabrikas, gamybos įmonių kombinatas, prie geležinkelio prekiauta grūdais, gyvuliais.
„Žmonės sustodavo, apsipirkdavo, pailsėdavo, buvo toks didelis judėjimas, o dabar, kada aplinkkelis viską nutraukė, jau šito pas mus nebėra. Mes jaučiame truputį melancholiją“, – pasakoja Šeduvos miesto seniūnas Kostas Dočkus.
Nutiesus aplinkkelį, daugelis aplenkia Šeduvą. Tačiau, pasak seniūno, tris tūkstančius gyventojų turintis miestelis nenori atsilikti nuo didesnių miestų ir europinėmis bei valstybės lėšomis tvarko ne tik infrastruktūrą.
„Sutvarkyti kultūros namai, amatų centras – po kelių savaičių bus atidarymas. Dabar norime susitvarkyti užvažiuojamuosius namus, kurie statyti dar caro laikais. Kažkada čia paštas būdavo, keisdavo arklius, kai žmonės keliavo iš Vilniaus į Klaipėdą, Rygą, o dabar mes norime pritaikyti jį kultūrai“, – teigia K. Dočkus.
Kitame Lietuvos krašte – Ignalinos rajone – esančiame Dūkštui miesto statusas suteiktas beveik prieš šešiasdešimt metų. Jis ypač buvo atgijęs statant Ignalinos atominę elektrinę. Vėliau trūkstant darbo, gyventojai Dūkštą paliko. Dabar jis vėl atgyja – rekonstruojamas miesto centras, sutvarkyti kultūros namai, įrengiami sporto aikštynai, valymo įrenginiai.
„Nors problemų turime aibes, viena iš jų – apleisti gyvenamieji namai. Mums arba neišeina [jų savininkų], surasti arba susitarti, kad tuos savo būstus susitvarkytų“, – sako Dūkšto miesto seniūnas Vytautas Kazėnas.
Vienam seniausių šalies miestų – Ramygalai – šis statusas, kaip ir Žagarei, Daugams, Pagėgiams, suteiktas dar XIII amžiuje. Ramygaloje, neseniai siekusioje tapti atskira savivaldybe, veikia net vienuolika institucijų, tačiau trūksta investicijų.
Prieš dvidešimt metų dėl kaimui teikiamų lengvatų ir mažesnių žemės mokesčių, vienuolika mažųjų miestų šio statuso atsisakė.
