Per visus rinkimus stebiu rinkimines kampanijas ir naudojamus simbolius, archetipus, kuriais bandoma paveikti rinkėjus. Ir ši rinkiminė kampanija – bent jau iki šiol – išsiskiria vienu labai ryškiu bruožu: politikai nenori pabrėžti savo išskirtinių savybių, dėl kurių juos reikėtų išrinkti, bet, priešingai – jie nori supanašėti su dauguma, nori pasirodyti „kaip visi“, o svarbiausia jų žinia yra parodyti, ką jie veikia buityje ar laisvalaikiu.
Nuo didvyrių iki „pramoginių politikų“
Ar kas prisimena, ką rinkome 1990 metais į Aukščiausią tarybą? Ogi didvyrius, titanus, aiškiai mums pasakiusius, kad jie kovos už Lietuvos laisvę, nepabūgs paskelbti Nepriklausomybės. Tie, kurie tam nebuvo pasiryžę, jie nebuvo ir išrinkti. Absoliuti dauguma įvykdė savo pažadą ir balsavo už Nepriklausomybę.
Netgi 1992 metais žmonės rinko gal ne didvyrius, bet tuos, kurie, kaip tada naiviai galvojo, greitai gali užtikrinti pigios dešros perteklių parduotuvėse. Tačiau žmonės nusivylė ir pragmatikais, kaip anksčiau nusivylė idealistais.
Vėliau prasidėjo sudėtingesni žaidimai. Aišku, politikai visada prieš rinkimus parodydavo savo žmogišką pusę: jie ir žaisti krepšinį moka, ir bulves iškepa, ir su šeima gražiai praleidžia laiką. Tačiau anksčiau dar kažko reikėjo. Kai kurie pasuko lengviausiu keliu: tapo „pramoginiais“ politikais. Jie neužsiima tokiais niekaip kaip įvairių strategijų, programų rašymu, nieko nesiūlo ir net negalvoja, kaip būtų galima spręsti problemas. Jie populiarumą pelnosi atlikdami pramoginę funkciją, t.y. jie tampa skandalingi, netikėti, įžūlūs etc. Jie mėgsta viešai pareikšti nešvankius dalykus. Politikai bent iš dalies tampa panašūs į Milano Kunderos aprašytus „šokėjus“: „Šokėjas skiriasi nuo paprasto politiko tuo, kad trokšta ne valdžios, bet garbės; jis nesiekia primesti pasauliui vienos ar kitos socialinės sistemos (jam tai visiškai nerūpi), tik trokšta užkariauti sceną ir atskleisti savojo „aš“ spindesį“.
Kiti ėjo sunkesniu keliu. Jie nesakė, kad yra paprasti žmonės. Jie sakėsi gelbės paprastus žmones. Tai ir Artūras Paulauskas, bandęs užsidėti archetipinę Zoro – liaudies keršytojo, įkūnijančio tikrąjį teisingumą, ir sutramdantį nusikaltėlius – kaukę. Tai ir Rolandas Paksas, pasinaudoję maištininko mitologema, siekdamas pritraukti rinkėjus. Ar a.a. Algirdas Brazauskas, įkūnijęs patikimo šeimininko archetipą. Ar Vytautas Landsbergis, įkūnijęs nepalaužiamo mokytojo rolę.
Galima kritikuoti šiuos įvaizdžius, juos dekonstruoti, tačiau jie konstravo tam tikrus siekius, jie realizavo – tegu ir simuliakrų lygmenyje – žmonių viltis, siekius, norus. O ką realizuoja pomidorus sriubai pjaustantis politikas?
„Buitiniai politikai“
Dabar politikai jau nebenori savęs pristatyti kaip lyderių. Nenori parodyti rinkėjams, kuo jie skiriasi nuo „paprasto žmogaus“. Jie, priešingai, nori parodyti, kad yra lygiai tokie patys. Nevedę dar ieško antros pusės Palangoje – kaip ir daugelis nuo karščio, o tikriausiai ir ne tik nuo jo, įkaitę Lietuvos jaunuoliai ir jaunuolės. Vedę ramiai gamina grybus ir verda sriubas. Jų veikla nėra niekuo ypatinga, jie neturi jokių išskirtinių savybių. Nebent mėgsta pamedžioti, tačiau ir tai Lietuvos miškuose, o ne kur nors Afrikoje susigrumti vienas prieš vieną su laukiniu liūtu ir jį nugalėti.
Pagrindinis politikų savęs pristatymas rinkėjams tapo jų buitis arba laisvalaikis, kuris nėra per daug įmantrus, kad nesiskirtų nuo daugumos.
Tokia strategija būdinga visoms partijoms: čia ideologinės nuostatos jokios reikšmės neturi. Socialiniuose tinkluose politikai vis dažniau prieš rinkimus pasidalina, kokią muziką ar filmus mėgsta. Įkelia savo privataus gyvenimo nuotraukas. Jie nori būti neišsiskiriantys, parodyti, kad gyvena paprastą gyvenimą.
Kodėl taip yra?
Kodėl strategija „kaip visi“, neišsiskirti, parodyti savo buitį ir laisvalaikį tapo populiaru taip šiandien? Priežastys yra kelios.
Pirmiausia, politikai bijo būti lyderiais ir bijo drąsiai visuomenei pasakyti, kad jie kažką pakeis. Tiesa, tai pasakyti nėra taip lengva, nes galima labai greitai nuslysti į pažadų jūrą. O per šią rinkiminę kampaniją politikai jau nenori lengvai dalinti jų. Ir tikriausiai politikus ištiko nuovargis. Juk dauguma politiniame gyvenime sukasi – viena ar kita forma – nuo pat Nepriklausomybės pradžios.
Antra, o tai yra baisiausia, toks savęs pristatymas rinkėjams liudija, kad iš tiesų politinis elitas nuo paprastų žmonių yra labai toli atitrūkęs. Parodydami per reklamą, kad jie yra tokie patys kaip daugelis iš mūsų, nori užmaskuoti, kad jie per daug nutolę nuo „paprasto žmogaus“. Štai todėl ir prireikia tokios strategijos. Ir reikia „eiti į liaudį“, tik ne kojomis, bet per reklamą.
Ir galiausiai manau, kad tokios strategijos sureikšminimas, jos akcentavimas kenkia patiems politikams. Taip, visada puiku atskleisti tai, ką veiki laisvalaikiu, bet negali tuo piktnaudžiauti. Tokia strategija žalinga politikams: ji tik atneša regimybę, kad rinkėjai balsuoja už tą, kuris kepa bulves ir lupa svogūnus. Išsikepti bulves ir nusilupti svogūnus gali bet kas. Kam reikalingas politikas, kuris yra vidutinybė? Tokia strategija politikus suvienodina, padaro pilka mase.
Visuomenei reikia lyderių, kurie turėtų tai, ko neturi dauguma žmonių. Ir būtent dėl to už juos būtų verta balsuoti. O rinkiminė kampanija tas jų savybes turėtų pabrėžti, išryškinti, o ne slėpti. Aišku, tam reikia drąsos. Tačiau laimi drąsiausieji.
