Ypač apgailėtinai atrodė šių metų įvairių mokyklų absolventų sveikinimų iškilmės, kai didžioji dalis visų dovanojamų gėlių buvo nupirktos tiesiog didmeninėse bazėse ar turguose ir dovanojamos transportavimo pakuotėse, neparuoštos ir nesutvarkytos. Kitaip tariant, dovanojamos be meilės gėlėms.
Kyla klausimas, o kas čia blogo, jei siekiama pigiau nusipirkti gėlių? Blogai yra tai, kad turguje ar didmeninėje prekyvietėje į gėles žvelgiama kaip į prekę, o ne kaip į grožį, ne kaip į gyvą, mūsų jausmus perteikiantį simbolį iš gamtos ar tarpininką tarp žmonių.
Lietuvoje gėlės vis dažniau parduodamos visiškai neparuoštos nei grožėjimuisi, nei dovanojimui. Nevalyvai ir komiškai atrodo esą stilingos damos su transportinės pakuotės rožėmis nevalytais kotais. Panašu, kad ir kaip laikyti ar įteikti gėles jų niekas nemokė.
Floristikos ekspertai primena, kad norint, kad į gėles būtų žvelgiama kaip į aukščiausią pagarbos ženklą, jas reikia tinkamai paruošti ir įteikti: gėlių lapai ir spygliai iki merkimo linijos ar surišimo vietos turėtų būti nuvalyti, kad sveikintojui ir jų gavėjui neįdurtų, neišteptų rankų ar drabužių. Gėlės privalo būti surištos pagal tam tikrą tvarką ir taip, kad kuo elegantiškiau atrodytų ir atskleistų savo grožį. Surištos gėlės privalo gražiai žiūrėtis tiek iš šono, tiek iš viršaus.
Bet Lietuvoje su gėlėmis elgiamasi vis abejingiau. Net vadinamieji stilistai atsiduria komiškose situacijose, kai prie prabangaus kostiumo, kaklaraiščio ir išskirtinio kvapo „priderina“ rožes nenuvalytais nuo lapų ir spyglių kotais. Juk įteikdamas tokias gėles aplinkiniams deklaruoji didžiulį neišmanymą, mat rožės pačios kalba: „aš pigiausia gėlė – iš vietinio turgelio“.
Žinoma, po šventės apie augalus išmanantis žmogus galės išrinkti dar gyvybingas gėles, nupjauti joms kotelius, nuvalyti lapus ar spyglius, gražiai ir tvarkingai pamerkti (nes kažkas sutaupė pirkdamas netvarkingas gėles), bet dauguma tik padejuos, kad - „gėlės šiais laikais visai nesilaiko“ ir, jei ne kitą dieną tai po dviejų dienų su apmaudu švystels viską į šiukšlių dėžę... O nemeilė gėlėms lieka, lieka nusivylimas, kad grožis nepakeitė pasaulio, o gal net nebuvo grožis.
Iš tiesų Lietuvoje sparčiai plinta „cash and carry“ didmeninė gėlių prekyba mažmeniniams pirkėjams. Ji braunasi į miestų centrus taip ir reklamuodamasi „kam pirkti už penkis, jei galima už litą“. Iš pažiūros teisinga – gėles pirkėjui siūloma įsigyti pigiau, o ypač perkant didesnį kiekį. Gaudami galimybę gėles įsigyti pigiau, žmonės turėtų pradėti pirkti daugiau gėlių: pasimerkti, puošti namus, biurus, dovanoti vien dėl šypsenos... Visgi atsitinka priešingai, bet kur ir bet kaip parduodamos gėlės nėra grožio kultūros prekė, nes iš jų atimama galia žavėti ir gražinti pasaulį. Kur jau ten: prisiminkime tulpę ar rožę, parduodamą prekybos centrų savitarnoje, „negyvai įspraustą į celofaną“ už 1,99 Lt ar net 0,99 Lt.
Lietuvoje tokių „nemylimų“ ir „žūvančių“ gėlių pilni prekybos centrai, o dabar dar ir specialūs urmo sandėliai. Floristams taip ir norisi sušukti: „prekybininkai, nesityčiokite iš mūsų, jei nemokate, nesuprantate, kaip turi atrodyti gėlės, nepardavinėkite pajuokos“. Išpuvę žiedai, supeliję ar pageltę lapai – taip dažnai atrodo bazėse pirkti siūlomos gėlės. Patys floristai stebisi, kaip šitame apgavysčių ir prastų gėlių liūne, mes dar iki galo nepražudėme grožėjimosi gėlėmis, troškimo gauti jų dovanų.
Ir čia kaltas ne vien didmenininkas, kuris stengėsi kuo pigiau nupirkti gėlių. Olandijoje taip pat stengiamasi kažkaip parduoti senas gėles. Tai slapta gėlių verslo virtuvė, kurios floristai stengiasi neafišuoti, tačiau prasidėjus atvirai didmeninei prekybai, tai labai greitai iškils į viešumą. Pradžioje nusivylę bus gal tik 10 proc. klientų, bet vėliau ir kiti pajus tą malonumą įsigyti senų, nekokybiškų ar tiesiog išmetamų gėlių. Visas tokio gėlių pirkimo-pardavimo „grožis“ atsiskleidžia, kai tokį net neišpakuotą pundą pirkėjas, pačiupęs didmeninėje bazėje, tiesiog padovanoja mylimam ar gerbiamam žmogui. Džiaugiasi, kad taip pigiai nusipirko ir tokį didelį įspūdį padarys kitiems padovanojęs net 20 gėlių.
Bet žmogus, gavęs tokį glėbį gėlių, pajunta visai kitokį „džiaugsmą“, kai išpakavęs gėles, dvi randa nulūžusias, tris apdžiūvusias, o visas su pajuodusiais kotais. Ar tikrai tokios „išpuvusios“ ir „palaužtos“ laimės mes linkime dovanodami gėles? Tad, mielieji, jei jau nusipirkote „žaliavos“ gėlių dovanojimui, sugrįžę į namus, nepatingėkite išpakuoti, atrinkti kokybiškas gėles, pašalinti apatinius lapus, aštriu peiliuku atnaujinti gėlės kotelį, pamerkti kelioms valandoms į tinkamos temperatūros vandenį. Kitaip tariant, pasidarbuokite dėl gėlių grožio ir gyvenimo.
Kita vertus, yra ir kitas kelias - šį darbą galima patikėti floristui. Juk kitas dovanas stengiamės gražiai įpakuoti, neteikiame jų prekybos centro maišelyje. O gėles kažkodėl galime dovanoti tame pačiame augintojo įpakavime, ir dar su tuo pačiu celofanu sugebame pamerkti į vazas ant vaišių stalo. Juk taip gėlės buvo pakuojamos šiltnamiuose, gal net gulėjo ant žemės, kol buvo kraunamos į konteinerius ar perkraunamos aukcione, o vėliau dar kartą urmo prekyboje.
Juk nupirktus vaisius, prieš dėdami ant stalo, nuplauname, bet su gėlėmis kažkodėl elgiamės atmestinai ir abejingai. O gal tiesiog nežinome, kaip elgtis? Tuomet šis tekstas pasitarnaus, kaip informacija. Tačiau gėlių pakelį išpakuoti prie visų juk irgi nedrąsu – nežinai, ką ten viduje gali rasti. Tad geriau jau tegu lieka supakuotos...
Išsivysčiusiose šalyse per vestuves, kitas iškilmes ar laidotuves, įprasta pasamdyti floristą, kad šis pasirūpintų atneštomis gėlėmis. Mūsų krašte - gėlės bet kaip sumerkiamos pasieniais, kartais net į kibirus ar apskritai nepamerkiamos, o jau kitą dieną po šventės tiesiog išmetamos. Kitaip tariant, mes nevertiname nei dovanotojų triūso, nei gėlių augintojų, kurie tikisi, kad jų auginamos gėlės kažką mudžiugins. Galų gale, ir tuos gėlėms taip taupytus pinigus paleidžiame vėjais.
Lietuvos floristai nuolat kovoja, kad į mūsų šalį atkeliautų kokybiškos gėlės, o ne tos, kurios siūlomos Rytų Europai skirtuose aukcionuose – juk rytų europiečiui tereikia pigios, taigi senos (dažniausiai savaitės senumo) gėlės. Į aukcioną pateikiamų gėlių veislių aprašymuose, nurodoma, kad pamerkta rožė turi žydėti 12-18 dienų, o ne 1-2 dienas.
Taigi, specializuotose gėlių parduotuvėse reikalaukite tokių gėlių, mokėkite už jas brangiau, būkite verti gerų gėlių. Lietuvoje jau yra tokių salonų, kurie pasiryžę kovoti už savo vardą ir klientų gyvenimo kokybę. Leiskime išblukti etiketėms „Rytų Europa“ ant mūsų kaktų: turėkime galimybę džiaugtis gėlėmis, gražinkime jomis gyvenimą, būkime grožio puoselėtojais, mokėkime skaityti gėlių kalbą.
Šis atviras straipsnis - jau ne pirmas Lietuvos nacionalinės floristų asociacijos bandymas pradėti atvirą kalbėjimąsi apie gėlių kultūrą apskritai. Gėlių komponavimas, dovanojimas ir net mokėjimas jomis grožėtis – yra išsilavinusios visuomenės požymis. Negrįžkime atgalios, aukime kartu su naujomis gėlėmis. Tūkstančius metų niekas nesugebėjo surasti geresnio pasveikinimo, pagerbimo būdo - kaip įteikti puikių, kvepiančių ir spindinčių gėlių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!