Visos įvardytos politinės jėgos yra parlamentinės partijos. Populiarių naujokų, vis iškildavusių per ankstesnius rinkimus, nematyti. Pirmąjį populiariausiųjų trejetuką sudaro didžiausios opozicinės partijos; toliau rikiuojasi valdantieji konservatoriai ir dalis liberalų. Liberalų sąjūdį populiarumu vejasi Vilniaus mero Artūro Zuoko TAIP (4,2 proc.) – politinis darinys, kuris, prisiminus jo lyderio žodžius ir pažvelgus į padėtį Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, yra artimesnis socialdemokratams nei konservatoriams.
Sudėję valdančiųjų konservatorių ir jų bendražygių – Liberalų sąjūdžio reitingus, gauname 13,5 proc.; sudėję kitų keturių populiariausių partijų balsus, gauname 41,3 proc. Tad opozicijos atotrūkis – trigubas. Panašu, kad dabartinės valdžios branduolys atsidūrė visiškoje duobėje, iš kurios išsikapanoti ir grįžti į Olimpą po rinkimų padėtų nebent vienos iš populiariausių opozicinių partijų ištiesta ranka. Kas tai galėtų būti?
Socialdemokratams vadinamoji „vaivorykštė“ neapsimoka nė per nago juodymą. Nebent jie ryžtųsi prisiimti atsakomybę už dabartinės valdžios klaidas ir nuvilti savo rinkėjus, kurie tikisi esminės alternatyvos.
„Tvarkai ir teisingumui“ konservatoriai gal ir būtų artimiausi ideologiškai: abi partijos yra linkusios moralizuoti, kovoti už vadinamąsias tautines ir tradicines vertybes, rėkti apie tariamus sąmokslus ir skelbti kryžiaus žygius „už teisingumą“, kuris jiems vieniems tesąs žinomas. TS ir TT yra idėjinės bendražygės kovoje su piktaisiais marsiečiais.
Vis dėlto, kad ir kaip tautai grėstų Marsas, TT ir TS koalicija yra sunkiai įsivaizduojama. Jau ilgą laiką apklausos rodo, kad „tvarkiečiai“ ir konservatoriai dalijasi tik trečią ir ketvirtą populiarumo vietas, o lems tie, kurie bus pirmi ir antri. „Tvarkiečiai“ ieškos galimybės patekti į valdančiąją koalicija, vadinasi, pirmiausia mėgins ieškoti bendros kalbos su socialdemokratais arba / ir „darbiečiais“. Juolab kad su konservatoriais niekada nesusikalbėdavo.
Tad šios kadencijos valdantiesiems išlikti valdžioje po rinkimų galėtų padėti veikiau ne LSDP ar TT, bet Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija. TS vadovai jau dėjo pastangas bendradarbiauti su DP ir „vaduoti“ areštuotas šios partijos sąskaitas. Jei „darbiečiai“ laimėtų rinkimus, o konservatoriai būtų treti ar gautų maždaug tiek pat mandatų, kiek ir „tvarkiečiai“, tuomet koalicija, kurioje dalyvautų DP, TS ir liberalai-sąjūdiečiai taptų visai įmanoma, nors iki daugumos ji, matyt, „netemptų“ ir turėtų dairytis partnerių.
Vis dėlto šiam scenarijui išsipildyti trukdo esminiai „jeigu“: „darbiečius“ beveik visą laiką populiarumu lenkia socialdemokratai, konservatorius lyg ir lenkia „tvarkiečiai“, o dabartinė opozicija vargu ar trokš susidėti su rinkėjų pasitikėjimo stokojančiais valdančiaisiais. Tai gera žinia socialdemokratams. Bet ar jiems pavyks tapti būsimos valdančiosios koalicijos branduoliu?
Jei LSDP sugebėtų įtikinamai pralenkti artimiausius persekiotojus – „darbiečius“, jų derybinės pozicijos būtų pakankamai tvirtos, ir galimi DP žaidimai grasinant formuoti koaliciją be LSDP greičiausiai būtų bergždi. Tačiau socialdemokratams, galvojant apie derybas, reikalinga manevro laisvė, ir tokią laisvę jiems teiktų susikalbėjimas su „Tvarka ir teisingumu“. Paprastai tariant, LSDP dabar būtų naudingas konstruktyvus dialogas su TT, kaip ir „tvarkiečių“ gebėjimas aplenkti rinkimuose konservatorius.
Problema ta, kad socialdemokratų politiką lemia ne tik praktinis mąstymas, bet ir Vytenis Povilas Andriukaitis. Gal ir labai gerų norų vedamas šis politikas savo partijai padarė meškos paslaugą, entuziastingai inicijavęs kreipimąsi į KT dėl leidimo Rolandui Paksui kandidatuoti Seimo rinkimuose. Apie tokius akibrokštus sakoma – „praleido gerą progą patylėti“. Bet juk... kas yra matęs tylintį V. Andriukaitį? Nebent marsiečiai.
Apskritai socialdemokratai per šią rinkimų kampaniją demonstruoja dvi keistenybes. Pirma – jie, regis, pasirinko švelnaus oponavimo valdžiai taktiką, kuri ne tik nepadės jiems pritraukti daugiau rinkėjų, bet ir pasitarnaus jų pagrindiniams konkurentams – „darbiečiams“. Turbūt mažai kam kyla abejonių dėl to, kad piliečiai yra nusivylę valdžios politika ir ieško ryškesnės alternatyvos. DP ir TT raiška šiuo atžvilgiu yra agresyvi ir dinamiška, o LSDP atrodo blankokai.
Galbūt socialdemokratai įsivaizduoja, kad jiems, kaip solidžiai partijai, pridera pabrėžtinai santūrus kalbėjimas? Iš tiesų – švaistytis populistiniais pažadais ir radikaliais siūlymais, antai įvesti tiesioginę demokratiją (TT) ir absoliučiai panaikinti nedarbą per 1111 dienų (DP), būtų nesolidu ir neišmintinga. Tačiau iš kur plaukia keista mintis, kad dabar, kitaip nei 2000 metais, kritikuoti valdančiųjų politiką reikia švelniai ir, sakyčiau, beveik apatiškai?
Pirmą kartą per 22 nepriklausomybės metus ta pati Vyriausybė išbuvo visą kadenciją. Žinoma, neteisinga tvirtinti, kad jos veikla tebuvo klaidų ir nesėkmių virtinė. Galima objektyviai pripažinti sveikintinas pastangas ir vieną kitą vykusį darbą. Tačiau kaip niekad anksčiau yra aišku, kas atsakingas už negeroves ir klystkelius, kuriais eita ketverius, o ne dvejus ar trejus metus, turėjus visą tą laiką iš esmės nepakitusią daugumą Seime. Dabar nereikia nieko įrodinėti ir aiškinti, kad susietum kritikuotinus dalykus su politikais, kurie už juos atsakingi. Užtenka griežtai, artikuliuotai, argumentuotai ir emocingai, o ne prėskai parodyti pirštu į klaidas. To beveik nedaroma.
Antra keistenybė – partijos kandidatai rinkimuose. Algirdo Butkevičiaus pirmininkavimas siejamas su partijos atsinaujinimu. Žiūrint į kandidatų sąrašo pirmuosius dešimtukus ir vienmandačių apygardų skirstymą, atsinaujinimo požymių matyti gerokai mažiau nei buvo galima laukti.
Savivaldybių tarybų rinkimai pavaizdžiai liudijo, kad LSDP kaip partija, pretenduojanti nugalėti Seimo rinkimuose, yra stebėtinai silpna didžiausiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Ši problema turėjo versti susimąstyti ir daryti adekvačius sprendimus. Tačiau dauguma LSDP kandidatų į Seimą vienmandatėse šių miestų apygardose vargu ar leidžia kalbėti apie ryškias pastangas atsinaujinti ir siekti pergales asmenybių patrauklumu, o ne partijos populiarumu.
Galbūt LSDP vadovybė nusprendė palikti vienmandates apygardas nusipelniusiai partinei gvardijai, o naujus veidus parodyti daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo viršuje? Reikia pripažinti, kad garbingose vietose yra įrašyti keli socialdemokratų jaunosios kartos atstovai. Tačiau pirmuose keturiuose dešimtukuose mažoka „iš šalies“ kviestų visuomenei žinomų asmenybių, iškeltų ne dėl priklausymo partijai, o tam, kad sustiprintų sąrašą. Ne „žvaigždžių“, o tiesiog protingų ir žinomų socialdemokratinių pažiūrų žmonių.
Pagal LSDP vidaus tvarka sudarant kandidatų į Seimą sąrašą yra taikoma speciali kvota moterims. Juo keistesnė ta aplinkybė, kad trys ryškios asmenybės, turinčios, tikėtina, daug gerbėjų tarp išsilavinusių žmonių ir miestietiško mentaliteto rinkėjų, pavargusių nuo provincialaus talibano, LSDP sąraše yra nustumtos į 42, 47 ir 86 pozicijas. Tai Jolanta Bielskienė, Rimantė Šalaševičiūtė ir Margarita Jankauskaitė. Manding, ne vienoje Vilniaus vienmandatėje apygardoje, tarkime, R. Šalaševičiūtė laimėtų daugiau balsų nei kai kurie patvirtinti partijos kandidatai.
Trumpai tariant, socdemams trūksta šviežių akcentų – ir oponuojant valdžiai, ir demonstruojant savo naują komandą. Galbūt tai nekenkia esamiems reitingams, bet ir neįkvepia naujų potencialių rinkėjų – o Darbo partija, švelniai tariant, nesnaudžia.
