Žalieji turbūt nesitikėjo tokio garbaus įvertinimo. Pasirodo, ekonomisto Raimondo Kuodžio ir energetiko Jono Vilemo (kurie toli gražu nėra jokie žalieji) kompetencija ir abejonės yra didžiausias pavojus Lietuvai. Juk pagrįsta kritika naujos branduolinės jėgainės atžvilgiu reiškiama ne tradicinės žaliųjų „religinių“ dogmų pavidalu – „sprogimas“, „radiacija“, „onkologinės ligos“, „kuro laidojimas“, o elementariausiais sveikos logikos ekonominiais argumentais. Atominė stabdo atsinaujinančios energetikos ir naujų darbo vietų plėtrą. Savo mokesčių mokėtojų pinigais mes dotuosim žlungančią Japonijos branduolinę pramonę. Nėra jokio aiškumo dėl kainos ir palūkanų, egzistuoja pavojus, kad už elektrą mokėsim daugiausiai Europoje ir t.t.
Tačiau šis straipsnis ne apie branduolinės jėgainės grėsmes. Jis taip pat ne apie branduolinės propagandos rėmėjams nepatogią demokratijos ir pliuralizmo Lietuvoje temą. Jis apie raganų medžiokle užsiimančių politikų mėgstamiausią temą – užsienio politiką. Tiksliau, apie Lietuvos užsienio politikos fiasko, kurį patyrė Užsienio reikalų ministerija Lietuvos branduolinio saugumo klausimu.
Burnodami prieš žaliuosius, kurie visame pasaulyje ištisus dešimtmečius kovoja prieš branduolinį ginklą ir branduolinę energetiką, žmonės, formuojantys užsienio politiką, visiškai nevykdo savo tiesioginio darbo ir nesistengia, kad Rusija ir Baltarusija nevykdytų branduolinių jėgainių statybų. Politikos naujoko Roko Žilinsko manymu, nedemokratinių valstybių, tokių kaip mūsų kaimynai, iš išorės paveikti neįmanoma. Leiskite nesutikti su šiuo argumentu. Pradėkime nuo Kaliningrade jau statomos elektrinės.
Akivaizdu, kad tokio milžiniško energijos kiekio, kiek gamina branduolinė jėgainė, vienai vos milijoną gyventojų turinčiai Kaliningrado sričiai nereikia. Ši elektrinė statoma elektros eksportui į Lietuvą ir Lenkiją. Atleiskite, bet nesu girdėjęs apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pastangas susitarti su lenkais, kad nė viena papildoma kilovatvalandė niekada nebūtų nupirkta Kaliningrado srityje. Ar mūsų nesieja strateginė partnerystė, nartystė NATO, bendras siekis tapti nepriklausomais nuo Rusijos? Ar Lietuvos URM taip sunku pradėti rimtas derybas dėl Kaliningrado elektros boikoto? Juk susitarti reikia tik su kaimynine Lenkija, jokia kita valstybė neturi sienos su Kaliningrado anklavu. Žinoma, tada turbūt reikės leisti Eišiškėse ir Šalčininkuose rašyti gatvių lenteles lenkų kalba. Matyt, Lietuva neišgyventų tokios „katastrofos“.
Besirūpindami lentelių užrašais, Černobylio technologijų branduolinį reaktorių prie Nemuno mes nelaikome pavojingu Lietuvai. Tuo tarpu energetikos eksperto Vyginto Sidzikausko manymu, būtent šis projektas yra didžiausia Lietuvos grėsmė. Dėl vyraujančių vėjų, atsitikus menkiausiai nelaimei Baltijos AE – visa Lietuva akimirksniu taps negyvenamąja zona. Lygiai taip pat, kaip Baltarusijos Gomelio srities pietinė dalis sprogus Černobyliui Ukrainoje. Lietuva nepadarė nieko, kad kilęs Kaliningrado srities gyventojų sąjūdis prieš naują Baltijos elektrinę Kaliningrado srityje stiprėtų.
Mes net nesugebėjome tinkamai apsaugoti šio judėjimo lyderio Michailo Kostiajevo, kuris, neradęs palaikymo Lietuvoje, grįžo į Karaliaučių, čia ir iš karto buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Šis žmogus, subūręs referendumo dėl naujos Rusiškos AE iniciatyvinę grupę, išjudinęs visas Kaliningrado institucijas, viešai ne kartą demaskavęs rusiškų branduolinių technologijų pavojus, tapo niekam nereikalingas Lietuvoje.
Kalbant apie Baltarusijos atominės projektą, tenka apgailestauti, kad Lietuvos ir kitų Europos piliečių mokesčių mokėtojų pinigai, kurie pumpuojami Baltarusijos opozicijai, yra naudojami visiškai ne pagal paskirtį. Lietuvos URM yra net atskiras skyrius, kurio darbuotojai gauna valdišką algą už tai, kad remia ir globoja Baltarusijos opoziciją. Vilniuje veikia tuzinas organizacijų, kurios rengia prašmatnius seminarus Baltarusijos demokratams, pasakoja jiems apie demokratiją ir žodžio laisvę. Man asmeniškai tenka tuose seminaruose būti.
Tačiau ar yra nors vienas projektas, ar nors vienas litas yra skirtas Baltarusijos antibranduoliniam judėjimui? Šalyje, kuri nukentėjo labiausiai nuo Černobylio avarijos, antibranduolinės nuotaikos yra nesunkiai išjudinamos. Baltarusiai žino ne iš nuogirdų, kas yra radiacija ir kad nuo 1986 m. smarkiai padidėjo vaikų sergamumas skydliaukės vėžiu. Žinoma, Lukašenkai nusispjauti į eilinių žmonių nuomonę, tačiau jis yra visiškai priklausomas nuo vyraujančių „daugumos“ nuotaikų. Jis yra demagogas ir populistas, o tai reiškia, kad labiausiai už viską jis vertina besikeičiančias nuotaikas ir sugeba prie jų prisitaikyti.
Būtent tuo turi naudotis Lietuvos valdžia kartu su Europos sąjunga, nuolat skirdama paramą Baltarusijos demokratinei opozicijai. Jokios paramos Baltarusijos režimo oponentams negali būti skiriama tol, kol jie neįsipareigos siekti nutraukti vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus statomo naujo Černobylio.
