Ką bendro turi sportas ir moterys? Jūs pasakysite - moterys daug sportuoja. Nors sporte moterų nemažai, o viena kita net šlovino Lietuvą Olimpinėse žaidynėse, sutikite, komandinis sportas - kovotojų reikalas. O kovoti labiau mėgsta vyrai.
Moters vaidmuo šiose kovose yra gana keistas - pasyvus ir daugiau keliantis aistras. Tai dėl Gražiosios Elenos prasideda žiaurusis karas Trojoje. Tai gražiosios go-go mergaitės šokinėja prieš sportininkus per pertraukas. Tai per bulių kautynes toreadoras pakelia gražuolės į areną numestą nosinaitę.
Sportas - visuomet slapta agresija. Agresija gražiąja to žodžio prasme. Sportas - agresija, virtusi menu. Tai iššūkis, kova, varžybos. Lietuvoje krepšinis - tai religija. Vadinasi, krepšininkai - Dievo tarnai. Tačiau kuo čia dėta kita lytis?
Ar Lietuva - tai ne moteris, dėl kurios verta kautis?
Toks įspūdis, kad moterys atlieka reikšmingą vaidmenį vyrų kovose, tačiau atlieka jį slaptai. Kažkoks slaptas, nerašytas tas kovas skatinantis moters grožis. Pabandykime jį atrasti.
Pirmosiose graikų olimpiadose – Olimpijoje, Dzeuso šventykloje - dalyvaudavo tik vyrai. Dėl ko jie kaudavosi? Dėl Dzeuso, jo garbės. Žaidynės turėjo priminti seniai vykusią kovą tarp Dievų ir Titanų. Dzeusas pradėjo Olimpines žaidines ir joms teisėjavo. O kam Dzeusui buvo reikalinga ši garbė?
Vyriausiasis graikų dievas buvo gan įdomi figūra. Jo tėvelis, Titanas Kronas, iš pavydo visus gimusius vaikus suvalgė, tačiau mažajam Dzeusui pavyko išsigelbėti. Jį paslapčia pagimdė motina Rėja, išmaitino ožka, o išaugino Kretos salos nimfos.
Jis išaugo, sustiprėjo, ir privertė tėvelį atrajoti kitus savo vaikus. Gimę vaikai, Dzeuso vadovaujami, sukilo, susikovė su tėveliu ir kitais Titanais, ir juos visus nugalėjo. Dzeusas vedė savo seserį Herą, tačiau nuolatos turėdavo santykių su visokiomis gražuolėmis.
Žmonai prisipažinti jis bijodavo, todėl turėdavo nuolat slėptis ir išsisukinėti. Šiaip jis buvo gan teisingas ir gailestingas dievas, tačiau jį buvo nesunku supykdyti. Na ir dar tie ištvirkavimai...
Matote, Dzeuso figūra mums yra gana pažįstama. Tai - savotiškas šiuolaikinio vyro prototipas, kaip dabar pasakytų, neurotiško vyro. Neurotiški vyrai vaikystėje labai priklauso nuo motinų, turi stiprų priešiškumą savo tėvui. Augdami be tėvo, jie labai prisiriša prie motinų, jaučia joms nuolatinį dėkingumą.
Galima pasakyti, tėveliai jiems pirmiausia ne draugai, o savotiški konkurentai. Išaugę jie jaučia slaptą nerimą prieš moteris ir todėl yra linkę į padrikus lytinius santykius. Taip jie patys sau įrodo savo vertę. Tačiau įrodo tik trumpam - savo vertei palaikyti reikia nuolatinių aplinkinių liaupsių.
Trumpai tariant, tai nuolat savo vyriškumu abejojantys ir sau to nepripažįstantys narcizai. Jie nėra blogi. Tiesiog šalia rūpinimosi kitais jiems nuolat tenka tvarkytis su savo pačių netvirta savigarba. Nuo meilės žmonijai ir dėmesio jos reikalams jiems tenka periodiškai nukrypti į savojo “aš” gelbėjimą.
Taigi, rengti Olimpines žaidynes pradėjo kiek neurotiška, nors ir dieviškoji, asmenybė.
Visai neseniai mes liūdėjome dėl nepakankamai gausaus olimpinio aukso. Daug kas svarstė, kodėl anksčiau mūsų krepšininkai vis laimėdavo prizines vietas, o šį kartą - ne. Buvo vardijamos įvairios priežastys, uždavinėjami įvairūs klausimai, išskyrus vieną esminį - kam iš viso sportininkai stengiasi laimėti?
Pažiūrėkime į tai iš psichologinių motyvų pusės: kas verčia sportininką stengtis? Du motyvai - atsidavimas Tėvynei ir asmeninės ambicijos. Mūsų atveju, tėvynė - Lietuva. Ar jums neatrodo, kad požiūryje į tėvynę aiškiai jaučiasi Moteriškosios figūros reikšmės susilpnėjimas?
Prisiminkime: tėvynė – visuomet ne jis, o ji ( tėvynė- visuomet moteriškos lyties), už ją paklojamos visos jėgos ir dėl jos verda aistros. Ji sporte - aukščiau už viską.
Pripažinkime, šiuolaikiniai sportininkai dėsningai keičia savo prioritetus. Jie, gal nelabai tai suvokdami, nukrypsta nuo meilės Tėvynei į meilę savo pergalėms. Jie pradeda rūpintis savimi - savo uždarbiu, savo garbe. Ir vis flirtuoja su kitomis šalimis. O kartais su jomis ir susituokia.
Ko stebėtis - šiandien jis žaidžia viename klube, rytoj - kitame. Kur daugiau sumokės. Vadinasi, tėvynės sąvoka jam pradeda vaidinti vis reliatyvesnę reikšmę. Kam tuomet stengtis?
Tik dėl savęs. Dzeusiškoji prigimtis verčia rūpintis tik savo garbe, tik savo padėtimi...
O Motina Tėvynė? O ji, kaip visada, viską priims. Juk tokia jau motinos prigimtis - viską priimti ir išnešioti. Pagimdys ji ir naujų sportininkų - Dzeusų. Ir, tikėkimės, kad jie nepamirš jos ir nepaliks. O kitą kartą net parneš jai auksinių dovanų.
