Krikščionybės antropocentrizmą kasdieniame gyvenime mes priimame kaip savaime aiškų standartą, kaip negarsiai grojančią nuotaikingą muziką „Maxima“ parduotuvėje. O mes tuo metu vaikščiojame ir ieškome sau tinkančių prekių. Tas krikščioniškas standartas yra toks savaime aiškus, kad beveik nieko nejaudina ir mes pamažu prarandame supratimą apie savo laisvės šaknis.
Žmonės nebesuvokia, iš kur kilo ta laisvė, rinkimai ir socialinės programos. Atrodo, kad taip ir turi būti, ir taip buvo visada.
Jeigu iš arčiau pasižiūrėsime į nekrikščioniškas šalis ir palyginsime su europietiškomis, pamatysime daug Vakarų civilizacijos laimėjimų. Nuopelnas už tuos didelius laimėjimus dažniausiai priskiriamas Europos kultūrai, Švietimo epochai, naujoms technologijoms ir kitiems antraeiliams dalykams.
Visai užmirštamas krikščioniškumas, jis nepastebimas kaip ir foninė „Maxima“ muzika. Kažką maloniai groja ir tiek. Šiuolaikiniai Europos politikai krikščionybę dažniausiai tolerantiškai suvokia kaip vieną iš daugelio pasaulio religijų, o islamą – kaip kultūrą, ar net kaip „islamo civilizaciją“.
Interneto statistika: Prancūzijoje pusė prancūzų yra netikintys, tik 3 proc. vokiečių yra Bažnyčios nariai, 80 proc. vokiečių neskaitė Biblijos, pusė olandų nežino kas yra Velykos, bet ten yra įteisintos homoseksualų santuokos, „lengvi“ narkotikai. Olandų gimstamumas beveik toks, kaip lietuvių, t. y. demografinė padėtis neigiama.
Nedaug europiečių nori vaikų ir įsipareigojimų vaikus auginti, nes asmens saviraiška, noras būti mokiu klientu – kuris yra visada teisus – yra didesnis. O musulmonų šeimos Olandijoje neužmiršta pareigos gimdyti vaikus ir atsakomybės nesikrato.
Taigi žmogiškoji Laisvė, atmetus Dievą, yra pavojingas išbandymas – tiek atskiram žmogui, tiek visuomenei. Kai žmogus priima laisvę iš Dievo, jis priima ir pašaukimą vilčiai, tikėjimui, meilei. Bet kai žmogus pats save ir savo galutinį tikslą suvokia tik kaip norą būti visada mokiu klientu, krikščioniškumą priima abejingai, kaip kažkokį menkai suvokiamą dalyką. Kam kalbėti apie tai, ko negalima parodyti, kuo negalima disponuoti?
ES vystymosi pradžia tapo politinis Vokietijos ir Prancūzijos anglies bei plieno pramoninkų susitarimas dėl bendros rinkos sudarymo. Tai labai pagerino ekonomiką, į šias šalis milijonais plūstelėjo pigiai apmokami darbininkai, t. y. imigrantai musulmonai. Tai dabar vadinama „darbo rinkos lankstumu“.
Daugelis iš mūsų šiandieną labai pagarbiai žiūrime į primygtines Pasaulio banko rekomendacijas naujoms ir senoms ES šalims laikytis lankstumo politikos. Tas lankstumas esą būtinas ekonomikos augimui. Tai viena iš pagrindinių globalizacijos dogmų.
Šis lankstumas reiškia nuolatinį pasirengimą peržiūrėti ir mažinti nacionalinių valstybių priimtas socialinės apsaugos, kultūros, kitas socialines programas. Tada finansiniams banginiams yra saugiau investuoti – mažiau įsipareigojimų, mažiau kapitalo lieka vietiniams.
Kita dogma – „politinis korektiškumas“, t. y. požiūris, kad kritikuoti kitaip manančius yra politiškai nekorektiška. Nes pasaulio galingiesiems svarbiausia yra investicijos ir greitas pelnas.
Taip homoseksualizmas, ir nuolatos reikalaujamos šio judėjimo asmens savirealizacijos laisvės tapo šventa karve aukščiausiose ES institucijose. Pasakyti savo nuomonę ar švelnų nepasitenkinimą šia tema darosi nepadoru ir net nesaugu.
Dabarties manipuliavimo svertai yra rankose žmonių, kurie mums primygtinai teigia laikytis metodikos: „laisvos investicijos, lanksti darbo rinka ir politinis korektiškumas“. Kairiųjų ir liberalių pažiūrų visuomenės lyderiai Europoje mano, kad Darbas, Anglis ir Plienas dabar yra, ir ateityje bus daug svarbesni už tokius neaiškius dalykus, kaip tikėjimas. Tai yra sena strategija – liaudžiai duoti „duonos ir žaidimų“. Kurį laiką to visiškai užtenka.
Naujų Metų proga prognozuojama ateitis – pesimistai ją mato liūdną, optimistai linksmą. Aš prognozuoju, kad jau greitai Lietuvoje vis daugiau žmonių domėsis ne „duonos ir žaidimų“ ideologija, bet normalios šeimos reikalais, tikėjimu ir tuo, ką vadiname tradicinėmis vertybėmis. Savigarba yra svarbesnė už neaiškią galimybę būti lanksčia darbo jėga lanksčioje darbo rinkoje.
Šiais metais Lietuva viena iš pirmųjų ratifikavo ES Konstituciją, kurioje nėra užsiminta nei apie Dievą, nei apie krikščionybę. Gal viskas į gera pakrypo?
Juk krikščionybė silpniausia buvo kaip tik tada, kai Bažnyčia valdė beveik visą pasaulį – politiniais, ekonominiais ir kariniais svertais. O pati stipriausia ir įtakingiausia buvo tada, kai krikščionybę diskriminavo.
Nauji metai ateina savaime. Bet mes turėkime tikėjimo, naujų idėjų ir vilčių naujam laikui. Tad – su Naujaisiais Metais!
