Jokių telefonų ir cigarečių
Komandos nariams draudžiama buvo į salą imtis mobiliųjų telefonų, fotoaparatų, filmavimo kamerų, peilių, žiebtuvėlių, cigarečių, degtukų, žadintuvų, radijo, grotuvų ir alkoholio. Garderobo bei maisto pasirinkimas taip pat buvo smarkiai apribotas. "Robinzonai" dieną,o kartais ir naktį buvo nuolat filmuojami. TV3 nuo rudens kas savaitę rodys, kaip jiems sekėsi atlaikyti konkurenciją - žaidimo dalyviai vis turėdavo nuspręsti, kuris iš jų kolegų turi palikti salą, kol iš jų liko tik vienintelis (kas tas vienintelis, kol kas paslaptis).
Suplonėjo 12 kg.
30-metis Audrius Povilaitis, dirbantis UAB "Garsų pasaulis" spaustuvės pamainos viršininku, grįžęs "pakraupino" savo draugus, nes ir taip nestambus vyrukas saloje suliesiejo 12 kg. "Neslėpsiu, paskutiniu metu saloje galvoje kirbėjo tik vienintelė mintis - kaip prisikimšti pilvą, nes labai jau pabodo ta dilgėlių sriuba be druskos. Dažnai net akys aptemdavo", - pasakojo Audrius DELFI.lt. Tik pasibaigus žaidimui jis suvalgė didžiulę plytą šokolado ir išgėrė viskio butelį. Tik atvažiavę į salą lietuvių komanda rado indus ir maisto davinį visai komandai:
-1 butelį aliejaus
-5 kg bulvių
-1 kg morkų
-0,5 kg svogūnų
-5-6 galveles česnakų
-po maišelį perlinių, grikių, žirnių ir lęšių kruopų
-3 ropes
-3 kopūstus
-šiek tiek obuolių
-specialaus maisto karšiams gaudyti
-maišelis druskos
Viso šito turėjo užtekti mėnesį.
Suktinukės iš gervuogių lapų
Jei laimėdavo tam tikras rungtis, kurios vykdavo kasdien, "robinzonai' būdavo pamaloninti maisto prizais. Audrius, saloje šventęs savo gimtadienį iš projekto rengėjų dovanų gavo viskio butelį ir cigaretę, tortą atstojo vaflių pakelis.
Pamatę, kad "davinys" pradeda gesti ir sparčiai mažti, lietuviai puolė ieškoti natūralių būdų prasimaitinti. "Sala nedidukė - galima visą pereiti per 15 min. Tik lietuviams joje pavyko rasti grybų ir riešutų. Dar prisirinkdavom dilgėlių, pridėdavom kruopų bei bulvių ir gaudavosi šiokia tokia "buza", - komentuoja Audrius negyvenamos salos kulinarijos įmantrybes.
Į salą nebuvo galima vežtis ir rūkalų, taigi rūkančiam Audriui ir jo kolegei nieko kita neliko, kaip tik meistrauti suktinukes iš gervuogių lapų. "Prisiminėm vaikystę, kai suktines darydavomės iš bet kokių lapų ir - nieko, nenusinuodijom", - sako jis.
Pasiilgdavo Audrius ir telefono bei laikrodžio, bet labai greitai atprato ir nebežinojo, kokia savaitės ar mėnesio diena yra.
Paklaustas, ar sutiktu į negyvenamą salą važiuoti dar kartą, Audrius nedvejodamas linksi galvą. "Tačiau norėčiau kitokių sąlygų - jei sumanymas yra patikrinti, kaip žmogus gali išgyventi negyvenamoj saloj, jam neturi būti užkraunami sportiniai žaidimai", - aiškina Audrius. Saloje kasdien vykdavo po žaidimą, kuriuos, pasak Audriaus, nevalgiusiems dalyviams gale jau buvo tikrai sunku pakelti.
Ten, kur krenta meteoritai
"Važiavau ne prizo, o patikrinti savęs. Labiausiai pasiilgdavau "chebros", jaučiau, kad jie apie mane irgi kalba bei galvoja, nes kaisdavo ausys", - šypsosi Audrius.
Jis sakosi nepamiršiąs ir kitų "robinzonų" bei po kiek laiko su jais pasimatysiąs - dabar, mėnesį gyvenus kartu, dar ankstoka. Iš salos Audrius parsivežė suvenyrus - keisto medžio gabalą (čia jo labai nesuprato pasieniečiai), avies kaukolių bei kiaušinio dydžio meteoritų, kurių, sako, Kõrgelaid saloje - apstu. Dar sako, kad ta sala mistinė ir į nieką nepanaši, nes kiekvienas ten randa tai, ko atvažiavęs.
