aA
Kovo 10-ąją oficialiai prasidėjo parlamentinė pavasario sesija. Be itin svarbių energetinių projektų, kuriuos turėtų svarstyti dar šios kadencijos Seimas, yra dar vienas nė ką mažiau svarbus darbas. Tai – konstitucinė pataisa, įtvirtinanti, jog šeimos samprata nereikštų visų gamtoje įmanomų asmenų santykių, o tik tai ką dera apibrėžti įstatymu – vyro ir moters įsipareigojimą vienas kitam, t.y. santuoką.
Algirdas Kazlauskas, J.Ignatavičiaus nuotr.
Algirdas Kazlauskas, J.Ignatavičiaus nuotr.

Ši problema ypač išryškėjo pernai rugsėjo mėnesį Konstituciniam teismui (KT) interpretuojant Konstituciją ir prikūrus įvairių šeimos sąvokų. Tai sukėlė aršias diskusijas ir iki šiol visuomenėje nerimstantį nepasitenkinimą KT veiksmais. Daugumai Konstitucijos išaiškinimui oponuojančiųjų atrodo, jog KT peržengė savo kompetencijos ribas – užsiėmė politiniu vertinimu, nors tam neturėjo tautos mandato.

Analogiška situacija, kada teismai imasi politikuoti, nėra unikali ir yra pasitaikiusi daugelyje demokratinių pasaulio valstybių. Kaip vieną garsiausių atvejų galima išskirti XX a. šeštojo-septintojo dešimtmečio JAV Aukščiausiojo teismo nutartis. Tuomet intelektualų tarpe labai populiarios, „pažangios“ neomarksistų idėjos, tokios kaip rasinių, seksualinių mažumų klausimai, abortai ir pan., ypač atsispindėjo Earlo Warreno teisėjavimo laikotarpiu. Tada teisiniai pokyčiai įvyko, nors veikiausiai dauguma amerikiečių, jei jų būtų atsiklausta, tam nebūtų pritarę.

Grįžtant į Lietuvą reikia pastebėti, jog KT bandymai atskirti ar net supriešinti šeimos ir santuokos sąvokas neliko be politinio atgarsio. Praeitų metų gruodžio viduryje net 98 Seimo nariai pasirašė po Konstitucijos pataisa, kuri teisiškai susieja šeimą ir santuoką. Dabar laukia dar du balsavimai, kad šie pakeitimai įsigaliotų neatšaukiamai.

Besivaikydama tam tikrų interesų grupių suformuluotų norų bei kaprizų įgyvendinimo, kurie kažkodėl yra vadinami žmogaus teisėmis, valstybė baustų save - tai yra visus likusius visuomenės narius, kurie nebijo viešai deklaruoti įsipareigojimų ir atsakomybės savo sutuoktiniui, vaikams bei pačiai visuomenei.
Algirdas Kazlauskas

Vis dėlto, šiam klausimui kaskart iškilus viešumon, neproporcingai garsiai prabyla vyro ir moters santuokai oponuojantys balsai. Pateikdami paprastai sau prieštaraujančius argumentus, jie bando sumenkinti santuokos institutą, parodyti jį kaip neva atgyvenusį, pažeidžiantį žmogaus teises ir todėl keistiną.

Nepaisant to, šis požiūris Lietuvoje tebėra marginalus. Štai DELFI buvo paskelbta, jog apklausų duomenimis 80% Lietuvos gyventojų šeimą sieja su santuoka. Veikiausiai šis skaičius išaugtų dar, jei respondentai geriau suvoktų tikslus, dėl kurių taip įnirtingai yra bandoma teisiškai atskirti šeimą nuo santuokos.

Tarsi patvirtindami savo toli siekiančias intencijas, santuokos oponentai – socialdemokratai, įregistravo konstitucinę pataisą, kurioje teigiama, jog „visos šeimos formos yra lygios“. Kaip tiksliai pastebėjo Seimo narys Mantas Adomėnas: „aiškiai neapibrėžus ir neišskyrus santuokos, kaip vienintelės konstitucinės šeimos viešo įteisinimo formos, sukuriamos prielaidos šeima laikyti ir kitas gyvenimo kartu formas: daugpatystę, homoseksualius santykius ar netgi kartu gyvenančius bičiulius“.

Antra vertus, ne visi prieš santuoką agituojantys asmenys siekia aukščiau išvardintų tikslų. Štai liberalų parlamentarai pateikė savo konstitucinių pataisų variantą, kuriuo yra siekiama, jog būtų įteisinta vyro ir moters partnerystė, o sugyventiniai būtų vadinami šeima. Kaip žinia, civilinės partnerystės, kaip alternatyvos santuokai, pastaruoju metu išpopuliarėjo Vakarų šalyse. Tačiau žvelgiant iš esmės, tokių partnerysčių įteisinimas tėra neveikiančio dviračio išradinėjimas. Bandysiu paaiškinti kodėl.

Santuoka nuo seno buvo geriausias būdas deklaruoti savo įsipareigojimus sutuoktiniui ir vaikams. Tai buvo daroma visos visuomenės, t. y. valstybės, akyse. Ši, savo ruožtu, oficialiai pripažindama tokius įsipareigojimus laiduodavo, jog jų būtų laikomasi.

Žinoma, buvo galima elgtis ir priešingai – žodžiu ar kaip nors kitaip įsipareigoti tik savo partneriui, vengiant tą padaryti oficialiai, pagal valstybės nustatytas taisykles. Tokiu atveju egzistavo rizika, jog porai skiriantis valstybė nesikiš ir nė vienos iš pusių nevers atsakyti už pašlijusius santykius. Žmonės turėjo laisvą valią apsispręsti, ar gyventi šeimos gyvenimą pagal valstybės įstatymus, ar būti už jos ribų. Kitais žodžiais tariant, įsipareigojimus (t.y. santuoką) partneriui ir vaikams valstybės akivaizdoje buvo galima sudaryti arba nesudaryti.

Toks šeimos traktavimas palengvino valstybės įstatymų kūrimo ir taikymo praktiką. Be to, ugdė piliečių atsakomybės jausmą už savo sprendimus, kurie lėmė ne tik jų pačių, tačiau ir kitų visuomenės narių likimus.

Tuo tarpu minėtoji civilinė partnerystė atsirado kaip tarpinė stotelė tarp įsipareigojimo ir laisvės, tarp santuokos ir viengungystės. Ja naudotis buvo suinteresuoti žmonės, kurie bijojo arba dėl kitų priežasčių nenorėjo visai įsipareigoti savo partneriui. Tokiu atveju nepageidaujamos atsakomybės dalį iš civilinę partnerystę sudarančių asmenų buvo priversta prisiimti valstybė. Civilinės partnerystės esmę apibūdinti galima paprasčiau – kol kartu gyventi smagu, tol gerai, o kada smagumas atslūgsta, tada tegu valstybė pasirūpina vaikais ar likimo valiai paliktu partneriu.

Taigi, kitais žodžiais tariant, civilinės partnerystės įteisinimas leido poroms prisiimti mažiau atsakomybės už savo sprendimus, nes nesėkmės atveju visad į pagalbą atskuba valstybė. Tačiau valstybė, kaip žinia, yra visa likusi visuomenė. Tad už tam tikrų asmenų atsakomybės stoką, legvabūdiškumą ir kaprizingumą, atsiradus civilinės partnerystės institutui, turi atsakyti pareigingai įsipareigojimų besilaikantys bei normaliai gyvenantys asmenys.

Kodėl emocinis ryšys nėra pakankamas pagrindas suformuoti šeimai? Tokius ryšius žmonės gali jausti ne tik savo partneriams ar vaikams, tačiau ir savo kaimynams, draugams, tolimiems giminaičiams ar net gyvūnams bei žaislams.
Algirdas Kazlauskas

Šioje vietoje galima prisiminti KT išaiškinimą, jog šeimą gali sudaryti ne tik sutuoktiniai, tačiau ir emocinį artumą, prieraišumą juntantys asmenys. Kalbant apie tokį „pusiau įsipareigojimą“ kaip šeimos pagrindą, prieinama prie loginio absurdo – valstybė įsipareigoja už pačius žmones. O šie neva tampa labiau laisvi, su sąlyga, jog už jų klaidas mokės kiti.

Bet juk turėtų būti atvirkščiai. Valstybės tikslas yra remti žmones, nevengiančius viešai įsipareigoti vienas kitam, savo vaikam ir visai visuomenei. Jeigu bijoma tai padaryti, t.y. sudaryti santuoką, net su mylimu žmogumi, tai apie kokį emocinį ryšį ir jo stabilumą galima kalbėti?..

Asmenys, kurie yra linkę santuoką iškeisti į civilinę partnerystę, aiškiai byloja apie savo baimę ar nenorą įsipareigoti. Tad kada atsakomybės vengimas tampa įstatymine norma, yra iškreipiama pati įstatymo esmė. Pavyzdžiui, normalios valstybės teisinėje sistemoje įstatymas ir yra tai, kas reglamentuoja asmenų atsakomybę vienas kitam bei bendrai, prieš visą visuomenę. Atsakomybės mažinimas, kas ir yra civilinė partnerystė lyginant su santuoka, prieštarauja tradicinei įstatymo sampratai.

Dar vienas argumentas prieš laisvą teisinį šeimos traktavimą galėtų būti tai, jog valstybė yra suinteresuota didinti, o ne mažinti savo piliečių bendruomeniškumą bei socialinį atsakingumą. Viduramžių pabaigoje Bažnyčią atskyrus nuo valstybės, ši tapo pagrindine už gyventojų moralę atsakinga institucija sau pavaldžioje teritorijoje. Santuokos institutas, prižiūrimas valstybės įstatymų, verčia žmones būti maksimaliai atsakingiems už veiksmus savo sutuoktinio bei vaikų atžvilgiu. Jis lygiai taip pat kaip ir tabako bei alkoholio reklamos ar baudžiamojo kodekso įstatymai palaiko visuomenės bendrabūvio ir moralės tęstinumą. Po XX a. kataklizmų seniai žinoma, kad kadaise liberalų garbinta nematoma ranka neegzistuoja ne tik ekonomikoje, tačiau ir moralėje.

Tuo tarpu partnerystės formų gausa, teisinis šeimos neapibrėžtumas tikrai neatlieka visuomenės konsolidavimo funkcijos. Veikiausiai yra netgi atvirkščiai. Šiuo gan nelengvu ekonominių krizių bei socialinio susvetimėjimo laikotarpiu sąmoningas šeimos sąvokos nuvertinimas daugelio akyse atrodo kaip destruktyvi užmačia. Juk tikrai ne paslaptis, kad santuokinės atsakomybės mažinimas tiesiogiai veikia neapgalvotų partnerysčių užmezgimą bei skyrybų pagausėjimą. O tai savo ruožtu didina skaičių vaikų, patyrusių psichologines traumas dėl tėvų skyrybų. Jų dalis gali tapti probleminiais piliečiais ateityje. Tad žvelgiant iš bendruomenės pusės, „pusiau įsipareigojimo“ įteisinimas sukelia tikrai daugiau minusų, nei pliusų.

Civilinė partnerystė atsirado kaip tarpinė stotelė tarp įsipareigojimo ir laisvės, tarp santuokos ir viengungystės. Ja naudotis buvo suinteresuoti žmonės, kurie bijojo arba dėl kitų priežasčių nenorėjo visai įsipareigoti savo partneriui. Tokiu atveju nepageidaujamos atsakomybės dalį iš civilinę partnerystę sudarančių asmenų buvo priversta prisiimti valstybė.
Algirdas Kazlauskas

Grįžtame prie problemos, kodėl emocinis ryšys nėra pakankamas pagrindas suformuoti šeimai. Tokius ryšius žmonės gali jausti ne tik savo partneriams ar vaikams, tačiau ir savo kaimynams, draugams, tolimiems giminaičiams ar net gyvūnams bei žaislams. Tokiu atveju, oficialiai įteisinus emocinį ryšį kaip šeimos pagrindą, pati šeimos sąvoka tampa tokia plati, todėl netenka savo teisinės prasmės. Šeima reiškia viską ir tuo pačiu nieko konkretaus.

Dėl to, neatsitiktinai ilgą laiką šeima buvo suprantama tik kaip vyro ir moters sąjunga. Pagrindinė priežastis buvo ta, jog tik ši sąjunga atlieka svarbiausią visuomenės funkciją – reprodukciją. Visos kitos naujai išgalvotos ir kairiųjų brukamos šeimos sampratos negali tapti visuomenės pagrindu, nes minėtosios funkcijos atžvilgiu yra bevertės. Tai neigti yra beprasmiška, nes tik vyro ir moters atveju šeima yra gamtos norma. Visi kiti minėtieji santykių variantai turi savo vardus, kurie nepretenduoja būti gamtos norma, t. y. atlikti reprodukcinės funkcijos, todėl negali turėti šeimos pavadinimo.

Prieiname prie dar vieno argumento, kurį vartoja santuokos oponentai – neva santuoka šeimos nesukuria, jei nėra emocinio ryšio. Valstybės akyse būtent santuoka, o ne meilė ar kiti emociniai ryšiai sukuria šeimą. Taip yra todėl, kad valstybės jutimo organai – Konstitucija ir įstatymai – neturi gebėjimo pajusti ir atskirti „tikrosios“ šeimos atvejo nuo „netikrojo“. Santuoka yra tai, pagal ką valstybė gali orientuotis ir patvirtinti kur šeima yra, o kur ne. Emociniai ryšiai nėra apčiuopiami Konstitucijos ar įstatymų pirštais, tad negali būti deramas rodiklis ar kriterijus apibrėžiant šeimą.

Ir galiausiai, neretu atveju šios naujosios konstitucinės pataisos kritikai tvirtina, jog ji neva diskriminuos nepilnas šeimas. Vis dėlto, derėtų patikinti visus taip manančius, jog šie nuogąstavimai yra be pagrindo. Skirtumas tarp dabartinio Konstitucijos varianto ir siūlomos pataisos yra tik vienos eilutės reikalas: dabar - Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, būtų - Šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką. Tuo tarpu likęs 38-ojo Konstitucijos straipsnio tekstas sutampa, taip pat ir eilutė, deklaruojanti paramą nepilnoms šeimoms bei našlaičiams: Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Taigi pabaigai būtų galima reziumuoti, jog valstybė įteisinusi šeimos sampratą ir už santuokos ribų pjautų šaką, ant kurios sėdi. Besivaikydama tam tikrų interesų grupių suformuluotų norų bei kaprizų įgyvendinimo, kurie kažkodėl yra vadinami žmogaus teisėmis, valstybė baustų save - tai yra visus likusius visuomenės narius, kurie nebijo viešai deklaruoti įsipareigojimų ir atsakomybės savo sutuoktiniui, vaikams bei pačiai visuomenei. Tad reikia suvokti, jog gindami šeimos sampratą nuo iškraipymų, visų pirma darome gerą darbą sau patiems ir savo vaikams.

Politologas.lt