aA
Žodis „profesionalumas” šį politinį sezoną Lietuvoje nebemadingas. Prisiminkime, kai darbiečiai – turiu galvoje anuometinę demokratinę darbo partiją – daugiau nei prieš dešimtmetį sudarinėjo savo pirmąsias vyriausybes, kai valdžion kopė Naujosios sąjungos socialliberalai, tuomet vyriausybės ir atskirų ministrų kompetencija bei profesionalumas būdavo įvardijami, kaip esminiai kriterijai.
Ministrų portfelių dalybos - karikatūra
Ministrų portfelių dalybos - karikatūra
© DELFI
Šiandien sėdintieji prie portfelių derybų stalo apie profesionalumą kalba nelabai noriai. Ir kaip čia kalbėsi, kai tas pats kandidatas iš pradžių taikosi – o gal partijos bičiulių bandomas įtaikyti - į ūkio, paskui į susiekimo, o galop į vidaus reikalų ministro pareigas. Vienu žodžiu, ministras profesionalas.

Yra tokia profesija. Ir ne tik Lietuvoje. Štai kylanti Prancūzijos politikos žvaigždė Nikolas Sarkozis lengvai kaitalioja vidaus reikalų ir finansų ministrų portfelius, nuo jo neatsilieka Dominykas de Vilepenas ar britas Džekas Strou. Tai iš tikro ministrai profesionalai, ne vienerius metus triūsę valstybės tarnyboje ar partijos aparate, turintys valstybės administravimo patirties. Jie gali sau leisti drąsiai kaitalioti ministrų portfelius, ministerijai jie eina vadovauti kaip politikai, o ne kaip kažkurios srities žinovai. Politikas profesionalas tokia pat gerbtina profesija, kaip ir bet kuri kita.

Kai kurių, šiandien dalyvaujančiųjų Lietuvos ministrų kabineto portfelių dalybose, politikos profesionalais nepavadinsi. Tačiau visi kada nors pradeda. Nerimą kelia ne tiek tai, kad politinę karjerą ketinama pradėti iš karto nuo ministro pareigų prieš tai tik truputį pasisukiojus vos prieš metus įkurtoje partijoje. Pavojinga, kai į aukščiausius vyriausybės postus einama pasikliaujant tik verslininko patirtimi.

Lenkiu galvą prieš verslininką, sukūrusį tvirtą įmonę, davusį žmonėms darbo, mokantį geras algas savo darbininkams ir mokesčius valstybei. Bet kažkodėl įtariai žvelgiu į tą verslininką, kuris staiga praturėjo politinių ir ūkio perversmų laikotarpiu, o paskui netikėtai nusprendė pasukti į politiką ir dabar valstybę skelbia tvarkysiąs taip pat gerai, kaip ir savo įmonę. Atrodo pamirštama, kad demokratinės valstybės ir UAB valdymas yra skirtingi dalykai.

Šiame politiniame sezone nebemadingą “profesionalumą” išstūmė “sąžiningumas”. Viešai skelbiama, kad ministrų portfeliai atiteks tiems, kurių kandidatūros nekels abejonių.

Tokia staigi Lietuvos politinių madų ir kriterijų kaita primena politinį dziudo. Trumpai paaiškinsiu. Dziudo moko puolančiai jėgai nesipriešinti, puolantįjį įveikti jo puolimo kryptimi.

Taigi politiniu dziudo vadinčiau tokią taktiką, kai pavyzdžiui, sudaromai vyriausybei labiausiai trūksta profesionalumo, o viešai skelbiama, kad svarbiausias kriterijus – profesionalumas. Štai prieš dešimt metų tikrai trūko politikų profesionalų, o darbiečiai skelbė, kad svarbiausias kriterijus – profesionalumas.

Šiandien kažkodėl madinga kalbėti ne apie būsimos vyriausybės profesionalumą, bet sąžiningą darbą Lietuvai.

Nesakau, kad lietuvių politikai mažiau ar daugiau sąžiningi ir patikimi už kitus. Tik norėčiau priminti, kad nuo pirmadienio Europos kovos su sukčiavimu tarnybai iš Lietuvos galima skambinti tiesiogiai į Briuselį nemokamu telefonu ir pranešti apie nusikaltimus, kurie gali pakenkti Europos sąjungos finansiniams interesams.

Bet neskubėkime skambinti. Su savo politikais mes visų pirma turime tvarkytis patys.

Lietuvos radijas