ES draudimas pirkti Irano naftą reikšmingai sustiprino tarptautinį spaudimą Teheranui sėsti derybų dėl jo branduolinės veiklos sustabdymo. Tiesa, sankcijoms prieš Iraną atkakliai priešinasi Rusija. Japonija informavo Vašingtoną, kad kol kas nenusprendė dėl Irano naftos importo mažinimo, o kitos naftos žaliavos importuotojos Azijoje – Indija, Kinija, Pietų Korėja – vis dar dvejoja dėl Vašingtono reikalavimų. Atrodo, kad kelis mėnesius dėl Irano kaitusi priešpriešos atmosfera, kai imta eskaluoti karinio konflikto galimybe, šiandien pradeda rodyti pirmuosius aušimo ženklus. Atrodo, kad Vakarai, šiuo metu rodydami karinį pranašumą, siekia ne „fiziškai“ paveikti Iraną, o remia diplomatinio spaudimo jam priemones.
Trys įtampos mėnesiai
Pastaruosius tris mėnesius, o ypač po to, kai 2011– ųjų lapkritį TATENA paskelbė, kad Iranas kūrė branduolinį ginklą, Izraelio, jo sąjungininkės JAV ir Irano priešprieša vis augo. Izraelis paskelbė, kad Iranas jau tuoj įgyvendins savo branduolinę programą, keliančią tiesioginę grėsmę žydų valstybei. Tel Avivas ir Vašingtonas neatmetė karinių veiksmų galimybės, o Iranas atsikirto grasinimais uždaryti Ormūzo sąsiaurį, „jeigu kils kokių nors nesusipratimų su Irano naftos pardavimu“. Sausio viduryje, per įžūlų pasikėsinimą, buvo nužudytas Irano mokslininkas, vienas branduolinės programos kūrėjų. Iranas dėl jo žūties apkaltino JAV slaptąsias tarnybas arba „Mosadą“.
Prie Irano branduolinės programos krizės paaštrėjimo prisidėjo tai, kad, praėjus devyneriems metams po invazijos, JAV išvedė savo karines pajėgas iš Irako ir paliko regione didelį galios vakuumą. Jį užpildyti ėmėsi Iranas. XX a. devintajame dešimtmetyje Iranas ir Irakas kariavo nuožmų karą, kuris iraniečiams kainavo per milijoną gyvybių, todėl nuo to laiko svarbiausias Irano nacionalinis interesas yra užtikrinti, kad joks Irako režimas nesustiprėtų tiek, jog imtų kelti grėsmę Irano saugumui. Iranas plečia savo įtaką ne tik Irake, bet ir Sirijoje. Basharas al–Assadas, dėl savo žmonių žudynių atstumtas ir Vakarų, ir arabų valstybių, tapo priklausomas nuo Teherano. Jei padėtis Irake nesikeis, o Sirijoje išsilaikys Alavitų režimas, tai Teherano galia plėsis nuo Afganistano sienų iki Viduržemio jūros (per „Hezbollah“ Libane). Tai dramatiškai pakeistų galių balansą Viduriniuose Rytuose ir padidintų Irano svorį Arabijos pusiasalyje. Ši galimybė kelia susirūpinimą Izraeliui ir JAV, tačiau kol kas nė viena valstybė nenori peržengti ribos, už kurios nebebūtų kelio atgal.
ES pasiryžo atsisakyti Irano naftos
Niujorko dienraštis WALL STREET JOURNAL rašo, kad Europos lyderiai pasekė JAV prezidento B. Obamos raginimu ir parėmė jo pasirašytą prieš Iraną nukreiptą sankcijų paketą. Tai gali būti reikšminga, nes ES yra penkta pagal dydį Irano naftos pirkėja. Suvaržyta ir Irano centrinio banko, atsakingo už pagrindinius energetikos sandorius, veikla Europoje. Tiesa, ES pirmininkaujanti Danija pasiūlė kompromisinį šešių mėnesių pereinamąjį laikotarpį, kad ekonominį sunkmetį išgyvenančios Italija, Ispanija ir Graikija, perkančios didelius Irano naftos kiekius, dar galėtų kurį laiką importuoti naftą palankesnėmis kainomis. Pasak neoficialių kalbų, Graikija yra labiausiai suinteresuota pailginti pereinamąjį embargo laikotarpį. Tuo tarpu Saudo Arabija, viena iš didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, užtikrino, kad sugebės padengti naftos trūkumą toms Europos valstybėms, kurios yra labiausiai priklausomos nuo Irano tiekimų.
Teheranas vis dar turi draugų
Britų liberaliųjų pažiūrų dienraštis ECONOMIST rašo, kad šiomis dienomis retai kur Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas yra sutinkamas su raudonu kilimu. Penkių dienų vizitas į Lotynų Ameriką sausio pradžioje turėjo parodyti, kad Iranas vis dar turi sąjungininkų. Per savo kelionę jis apsilankė Venesueloje, Nikaragvoje, Kuboje ir Ekvadore. Jau penktoji M.Ahmadinejado kelionė į šį regioną Jungtinėse Amerikos Valstijose aistrina baimę, kad Iranas kuria teroristų tinklą Amerikos prieigose. Nėra jokių aiškių to įrodymų. Tačiau yra ženklų, kad Irano įtaka šiame regione silpsta. Nors Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas ir Irano prezidentas yra pasirašę šimtus įvairių susitarimų, pradedant turizmu ir baigiant žemdirbyste, tačiau svarbiausios jų iniciatyvos žlugo. Patys tamsiausi yra Venesuelos ir Irano kariniai bei žvalgybos ryšiai. Manoma, kad Venesueloje yra dislokuotos Islamo revoliucijos gvardijos „Quds“ pajėgos. Kai kurie Amerikos analitikai tvirtina, kad Irano sąjungininkė Libano „Hezbollah“ yra įsipainiojusi į kokaino kontrabandą iš Lotynų Amerikos. Vis dėlto mažai tikėtina, kad H.Chavezas rizikuotų tarptautine izoliacija, leisdamas Iranui iš Venesuelos atakuoti taikinius JAV. Analitikai mano, kad JAV ir Irano karinio konflikto atveju H.Chavezo solidarumas su Iranu teliktų išreikštas politiniu lygmeniu. Iranas tiesiog naudojasi Venesuela ir kitomis Lotynų Amerikos partnerėmis, kad užmegztų finansinius ryšius ir kurtų ofšorines kompanijas, kurios padėtų jam apeiti tarptautines sankcijas.
Karas su Iranu pasauliui neapsimoka
Miuncheno kairuoliškų pažiūrų dienraštis SÜDDEUTSCHE ZEITUNG prognozuoja, kad artimiausiu metu karinio konflikto galimybė Irane yra nedidelė. Tą liudija pasikeitusi Izraelio retorika. Praėjusią savaitę gynybos ministras Ehudas Barakas Izraelio armijos radijo laidoje prasitarė, kad kol kas Irano puolimas nenumatomas. Taigi po ilgų mėnesių augimo įtampa nuslūgo. Irano režimui dabar labiausiai rūpi galimi neramumai per kovą vyksiančius parlamento rinkimus, o ne branduolinė programa. JAV sankcijos, ko gero, paliks sąjungininkėms galimybę ir toliau pirkti Irano naftą (nors ir mažesniais kiekiais), Vašingtonas toliau sieks užmegzti diplomatinį dialogą su Teheranu, o Iranas laikinai pritildys retoriką dėl Ormūzo sąsiaurio, tuo pat metu Izraelis per E.Baraką davė ženklą, kad jį tenkina dabartinė padėtis. Taip pat tikėtina, kad Vakarų šalys nesiryš imtis karinės kampanijos prieš Iraną dėl pasaulį toliau temdančios ekonominės krizės.
Izraelio dienraštis JERUSALEM POST nagrinėja tris skirtingus scenarijus, kuriais gali pakrypti Irano elgesys po ES ir JAV sankcijų. Pirmiausia tokios griežtos sankcijos gali teigiamai paveikti Iraną nutraukti savo branduolinio ginklo kūrimo programą. Pirmadienį priimtos sankcijos iš karto neigiamai paveikė Irano rialo kursą rinkose. Ekonominis veiksnys stabdant Irano branduolines ambicijas yra labai svarbus. Kyla net kol kas neatsakytas klausimas, ar tarptautinės sankcijos nenuvers Irano režimo.
Antrasis, ne toks pozityvus, scenarijus klostytųsi, jei ES sankcijos suveiktų tik iš dalies. ES diplomatai išsiderėjo, kad galiojantys naftos kontraktai su Iranu vis dar veiktų iki liepos 1–osios. Tai duoda nemažai laiko Iranui susirasti naujus prekybos partnerius. Turtingos Kinijos ir Indijos rinkos kol kas nėra nutraukusios ryšių su Iranu. ES sprendimas įvesti sankcijas Irano centriniam bankui dar nėra aiškiai apibrėžtas, nes ES kol kas nepublikavo viso dokumento su baudomis už tolesnį bendradarbiavimą su šiuo banku. Jau dabar ES ir Didžioji Britanija išprašė iš JAV, kad Irano nacionalinės naftos kompanijos „Naftiran Intertrade Co“ 10 proc. akcijų „Shah Deniz II“ projekte būtų apsaugotos nuo sankcijų.
Trečias, pats liūdniausias, scenarijus klostytųsi, jei sankcijos pasirodytų neveiksmingos. Gali būti, kad Irano branduolinė programa yra tiesiog suaugusi su Teherano režimu. Tokiu atveju Irano politinis elitas gali pasekti Šiaurės Korėjos pavyzdžiu ir apsispręsti pasigaminti branduolinį ginklą, nepaisydamas sužlugdytos šalies ekonomikos.
