„Jeigu pažiūrėtume į Šiaurės šalis, tai, ko gero, jų atžvilgiu mes turime mažiausiai arba beveik neturime istorinių kompleksų. Galime ką nors pasakyti dėl sovietų okupacijos pripažinimo, dėl aukso, bet šiaip jie turi pozityvų įvaizdį lyginant su kitomis kaimyninėmis šalimis. Mūsuose neigiamo nusistatymo ar kompleksų šiauriečių atžvilgiu yra labai nedaug arba jų beveik nėra. Ir tai iš tiesų pozityvus dalykas“, - Seime vykusioje diskusijoje apie strategiją „Lietuva 2030” teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sako, kad Lietuvai nereikia konstruoti jokios regioninės – baltoskandiškosios – tapatybės ar bandyti prisitaikyti prie Šiaurės valstybių. Jo nuomone, Lietuva yra unikali savo kultūra bei istorine patirtimi, todėl mums reikia ne prie ko nors taikytis, o tiesiog bendradarbiauti.
„Mums nereikia stengtis konstruoti baltoskandiškos tapatybės. Kas mes esame? Lietuva yra valstybė, kuri remiasi katalikiška kultūra ir baltiškąja kalbos tradicija, turi tūkstantmetę istoriją, valstybingumą ir unikalią multikultūralizmo tradiciją, kurios nelabai turi kiti mūsų kaimynai. Parodykite identišką kultūrą turintį partnerį regione ar pasaulyje ir bus galima kalbėti apie realią alternatyvą. Taigi mes neturime stengtis prisitaikyti, mes turime tiesiog dirbti ir kur įmanoma bendradarbiauti pagal abipusį visų šitų žaidėjų norą“, - diskusijoje sakė A. Ažubalis.
Baltijos šalis sulipdė bendra Rusijos grėsmė
Pasak M. Jurkyno, Lietuva gali save identifikuoti su keturiais regionais: Šiaurės Europa, Baltijos jūros regionu, Baltijos valstybių subregionu, Rytų ir Vidurio Europa. Anot jo, pagal Jungtinių Tautų geografinį skirstymą Lietuva priskiriama Šiaurės Europai, tačiau iš esmės mūsų politikai labiau tapatinasi su kitomis Baltijos valstybėmis, mat jos susiduria su panašiais saugumo iššūkiais.
Mokslininko teigimu, paprastai manoma, kad valstybės strateginė orientacija kurio nors regiono pusėn turi užtikrinti šalies saugumą, gerovę bei jos kultūros ir identiteto sklaidą – tai yra ji turi turėti galimybę pati formuluoti naratyvą apie save.
„Kad mes nebūsime Nordic, tai aš galiu perspėti iškart visus svajotojus. Skandinaviją sudaro trys monarchijos – Norvegija, Švedija ir Danija. Šiaurės šalimis dar vadinamos Islandija, Suomija, pridedant tris autonomines teritorijas – Alandų salas, Farerų salas, Grenlandiją. Tai mes Nordic dalimi nebūsime. Bet ar mes būsime platesnio darinio dalimi, čia yra atviras klausimas,“ - pasakojo mokslininkas.
M. Jurkyno teigimu, 2008-ųjų metų visuomenės nuomonės apklausos atskleidė, jog lietuviai labiausiai norėtų būti identifikuojami su Šiaurės Europa – tam pritarė apie 40 proc. respondentų. Tuo tarpu politiniame lygmenyje Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai pirmiausia savo šalis priskiria Baltijos šalių subregionui. Tokios tendencijos pastebėtos tiek prieš šalių prisijungimą prie NATO ir Europos Sąjungos, tiek po prisijungimo.
„Prieš tyrimą buvo nusistovėjusi nuomonė, kad estai laiko save šiauriečiais, bet kai tu nagrinėji politikų žinias, siunčiamas įvairiuose forumuose, tai iš tiesų buvo nuostabu, kad estai save labiausiai identifikuoja kaip Baltijos šalį. Ne kultūrine ar socialine prasme, bet per politinę prizmę. Lietuviai taip pat, kaip ir latviai“, - teigė mokslininkas.
Anot jo, tai gali būti susiję su bendrais saugumo iššūkiais, mat tarptautiniuose forumuose net juokaujama, kad Baltijos šalys atsiveža tris esmines problemas, iš kurių pirmosios dvi susijusios su Rusija. Dėl šios priežasties, pasak M. Jurkyno, saugumo problemos, Rusijos kaimynystė tarsi sulipdė Lietuvą, Latviją ir Estiją, todėl Baltijos sesių arba brolių idėja nėra laužta iš piršto.
Šiaurės šalys mus regi kaip atskirą darinį
Tuo tarpu Šiaurės šalių politinis elitas, pasak M. Jurkyno, save identifikuoja pirmiausia per gerovės valstybės prizmę. Maža to, Baltijos valstybes šio regiono šalių politikai regi kaip atskirą darinį arba platesnio Baltijos jūros regiono dalį.
„Jeigu pasižiūrėsime į Šiaurės šalis, kaip šių šalių elitas save identifikuoja, tai jos save identifikuoja per gerovės valstybę ir viską, kas iš to išplaukia: konfliktų vadyba, pagalba trečiosioms šalims, iki 1 proc. skyrimas toms šalims, kuriose Šiaurės šalys neturi jokio intereso. Toks normos puoselėjimas yra Nordic'ų idėja, tai yra jų ašis“, - teigė politologas.
„Be to, jie ryškiai mus mato atskirai, ne kaip savo regiono dalį, bet kaip plataus Baltijos jūros regiono dalį, kuris apima Šiaurės šalis, Baltijos valstybes, Vokietijos Šlėzvigą ir Holšteiną, Lenkiją, Karaliaučiaus sritį. Jie mato mus tame kontekste“, - pridūrė M. Jurkynas.
Pasak jo, tam, kad Baltijos valstybės Šiaurės šalims atrodytų artimesnės, reikia dviejų dalykų: politinės valios ir pinigų, mat norint prisidėti prie bendrų iniciatyvų visuomet būtina investuoti.
„Kad ir kaip tai nuskambėtų, norint stumti politinį bendradarbiavimą, turi prisidėti, dalyvauti. Nori dalyvauti Nordic Battllegroup (NBG), dėl pinigus, ruošk savo karius, pirmyn, didink biudžeto deficitą. Nori dalyvauti bendroje žaidimo erdvėje, vėl tu turėsi investuoti“, - teigė M. Jurkynas.
M. Jurkyno nuomone, nepaisant to, kad su Šiaurės Europos šalimis turime istorinių sąsajų bei neturime jokių istorinių nuoskaudų, taip pat esame dėkingi už suteiktą paramą integruojantis į NATO ir Europos Sąjungą, kartu ėmėme vystyti elektros tilto projektą, tačiau esama ir tam tikrų skirtumų, kurie taip pat gali trukdyti bendradarbiavimui.
Pavyzdžiui, skiriasi Šiaurės ir Baltijos valstybių ekonominis išsivystymas bei politinė kultūra. Šiaurės šalims būdingas platus viešasis sektorius, progresiniai mokesčiai, vyrauja socialdemokratinės ir egalitaristinės idėjos, tuo tarpu Baltijos valstybėse situacija priešinga – čia vyrauja laisvosios rinkos idėjos.
Liberalumo-konservatyvumo prasme, pasak mokslininko, taip pat esame skirtingose barikadų pusėse – Šiaurės šalims būdinga ginti žmogaus teisių ir laisvių idėjas, įvairias mažumas, tuo tarpu Baltijos valstybės gana konservatyvios. Galiausiai, prie skirtumų galima priskirti ir Šiaurės šalims būdinga konsensuso demokratijos tradiciją, reiškiančią, kad nors šalyje visuomenės susiskaidymas gana gilus, tačiau jų elitai tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauja.
A.Ažubalis: Arkties regionas taps geopolitinių žaidimų lauku
Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis diskusijoje pabrėžė, kad ilgainiui Šiaurės ir Baltijos jūrų regiono vaidmuo globalioje erdvėje pasikeis itin stipriai, todėl tam reikia ruoštis. Pasak jo, kadangi Barenco jūroje bei prie Grenlandijos pastaruoju metu buvo rasti dideli naftos ir dujų ištekliai, tai reiškia, kad didžiųjų valstybių politika Arkties regione keisis iš esmės.
„Ateityje tai negalės nekeisti situacijos. Naujas energetinių išteklių lankas per du-tris dešimtmečius nusidrieks nuo Kanados iki Rusijos per vadinamąją tolimąją šiaurę (High Arctic – angl. k.). Tai reiškia, kad mūsų regionas, tarp jų ir Lietuva, atsiduria štai šitų draugų būryje. Ir visas regionas atsidurs tam tikrų geopolitinių žaidimų epicentre. Rusija, kuri yra stipriai priklausoma nuo energetinių išteklių, taip lengvai nepasiduos. Čia gali būti įvairiausių dalykų, maža to, kai kurios valstybės visu rimtumu rengia karinius dalinius operacijoms Arktyje“, - teigė A. Ažubalis.
Pasak ministro, Lietuvai, kaip jūrinei ir tranzitinei valstybei ypač aktualu ir tai, kad kintant klimatui bei tirpstant Arkties ledynams diskusija dėl Šiaurės Vakarų jūrų kelio, jungiančio Atlanto ir Ramųjį vandenynus, taps realybe.
„Tai rimtas dalykas, jau rengiami įvairūs projektai, nes tai kas vyksta Irane, Ormūzo sąsiauryje, visiems kelia nuovargį, baimę, tad visi žiūri su palengvėjimu į klimato pokyčius, nors kiek jie bus realūs, kas juos žino. Ne paskutinis vaidmuo šiame kelyje teks Norvegijai, kitoms Šiaurės valstybėms, Baltijos jūrai. Tai reiškia fundamentalius pasaulio prekybos ir energetinių išteklių tiekimo pokyčius, tai domina ir tokias valstybes kaip Kinija, Japonija, Artimųjų Rytų valstybes“, - teigė A. Ažubalis.
