Paminklo G. Žaguniui atidengimo ceremonija vyks lapkričio 19 dieną. Rytą sostinės Antakalnio kapinėse bus padedama gėlių ant G. Žagunio kapo. Vėliau Krakūnų kaime bus atidengiamas paminklas ir apžiūrima Gintaro Žagunio vardo užkarda.
G. Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Pakruojo rajone, Rozalimo kaime, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą, dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje, iš šios tarnybos atleistas 1989 m. už politinę veiklą - būrė Sąjūdžio rėmimo grupę. G. Žagunis buvo vienas pirmųjų Lietuvos demokratų partijos narių, vėliau tapo Šaulių sąjungos nariu.
Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Šalčininkų užkardos Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai, specialioji milicija padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus.
1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija, todėl nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. "Jei žūti, tai vienam, o ne visiems", - pridūrė jis.
Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio G. Žagunio tykojo mirtis - iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
G. Žagunis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios ir Medininkų aukų. Po mirties G. Žagunis buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus, Šaulių žvaigždės ordinais ir Sausio 13-osios atminimo medaliu. Įamžinant žuvusiojo atminimą, Vilniaus pasienio rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta G. Žagunio vardu.
