Galiojantis Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia gaminti namų gamybos alkoholinius gėrimus, išskyrus asmeniniam naudojimui (ne parduoti, o tenkinti tik savo ar šeimos poreikius) gaminamus natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 18 proc. (alaus – ne didesnė kaip 9,5 proc.). Nors šiandien net kelis butelius naminės laikantis tautietis ant savo galvos gali užsitraukti tikrai nemažą baudą, vis dėlto „samagono“ varymas vyksta tikrai didžiuliais mastais, dažnai gaminami ir realizuojami ne tik sveikatai, bet ir gyvybei pavojingi alkoholio produktai.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Gintauto Kniukštos ir parlamentaro Sauliaus Lapėno pateiktoje pataisoje siūloma suteikti teisę gaminti namų gamybos alkoholinius gėrimus šeimininkams, įregistravusiems ūkį Ūkininkų ūkio registre ir teikiantiems kaimo turizmo paslaugas.
Iš savo sodyboje išaugintos ar įsigytos iš kitų ūkininkų perteklinės žaliavos nustatyta tvarka jie galėtų gaminti namų gamybos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija būtų ne didesnė kaip 50 proc., o šių gėrimų saugos ir kokybės duomenys atitiktų Lietuvoje galiojančius reikalavimus. Pataisos teikėjai mano, kad tik legalizavus ir sunorminus stipraus namų gamybos alkoholio gamybą ir realizavimą atsiras galimybė kontroliuoti jo kokybę, ir bus apsaugota vartotojų sveikata, sudarytos sąlygos plėtotis kaimo verslams, surinktos papildomos pajamos į biudžetą.
Pavyzdys – austrai
Šios pataisos atsiradimą inicijavo Kaimo turizmo asociacija (KTA). Anot asociacijos prezidentės Reginos Sirusienės, šį klausimą bandyta kelti ir prieš trejus metus, bet tada niekas nė į kalbas nesileido, juokėsi, kaip ir iš paties kaimo turizmo.
Šiandieninė padėtis iš tiesų dviprasmiška: net ir labai aukšto rango atvykėliai (tarp jų – ir patys įstatymų leidėjai) kaimo turizmo sodybų savininkų visada prašo „naminukės“. „ Jiems nesinori parduotuvinių brendžių, o būtent tikro vietinio produkto“, – tikina R. Sirusienė. Tačiau baiminantis baudų, svečius tenka vaišinti „iš po skverno“. Ir Tauragnuose (Utenos raj.) kaimo turizmo sodybą turintis ūkininkas Jonas Maniušis irgi neslepia, kad atvažiuojantys žmonės klausinėja: gal žinai, kur vietinį rast, gal gautum?
„Kodėl negalima vieną kartą leisti tiems naminės varytojams išlįsti iš pakrūmių ir civilizuotai pradėti tą daryti? Sakoma, kad tauta prasigers? Bet ar gali daugiau prasigerti – tai tik pasiteisinimas, kad nieko nedarytų“, – ryžtingai nusiteikusi R. Sirusienė. Kita vertus, čia nieko nauja neišgalvojama. Pasak KTA prezidentės, Austrijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse naminio alkoholio gamyba savoms reikmėms asmeninį ūkį turintiems žemdirbiams legalizuota seniai. Austrijoje naminio spirito gamybos ir kontrolės mechanizmas ypač ištobulintas.
Pažeidus tvarką, čia skiriama ne bauda, o visam laikui atimama licencija, – tad žmonės laikosi įstatymų. Alkoholį leidžiama gaminti spirito darykloje, kurioje yra visos gamybai reikalingos sąlygos – pastatai, transporto priemonės, prietaisai ir įrenginiai yra valstybės tarnybų prižiūrimi. Mažesnio kiekio (iki 200 l per metus) alkoholio gamybos įmonėms užtenka turėti paprasčiausią distiliavimo įrangą.
Pasak R. Sirusienės, vieną markiruotą valstybinį aparatą turi ne vienas šeimininkas, o, pavyzdžiui, 10 sodybų kartu – aparatas keliauja iš vienos į kitą. „Naminės“ gamintojas turi registruoti mokesčius administruojančioje institucijoje, kuri nustato leidžiamo pagaminti alkoholio kiekį (maksimalus kiekis – 200 l gryno alkoholio). Tai priklauso nuo alkoholio gamintojo auginamos žaliavos kiekio – jam neleidžiama šios žaliavos pirkti iš kitų. Mokestis už 1l gryno alkoholio siekia 10 eurų, atskirais atvejais mokesčiai mažinami. Vienam namų ūkiui neapmokestinant leidžiama pasigaminti 15 l alkoholio.
Nepaprastasis ir įgaliotasis Austrijos ambasadorius Lietuvoje dr. Michaelis Švarcingeris pabrėžia, kad Austrijoje naminė degtinė – nepigus ir labai aukštos kokybės produktas. Šioje šalyje naminės degtinės gamybos reglamentavimas paskatino ūkininkus užsiimti sodininkyste ir bitininkyste, mat daromos įvairios užpiltinės, kurioms dažnai naudojamos uogos, vaisiai, medus.
Ne tam, kad uždirbtų
Pasak R. Sirusienės, idėja patiems gaminti „naminę“ priimtina daugumai kaimo turizmu Lietuvoje besiverčiančių ūkininkų. „Tegu leidžia gaminti, – pritaria ir kaimo turizmu užsiimantis Jonas Maniušis. – Jei leis tai daryti tik kaimo turizmu besiverčiantiems, tautos nenugirdys. Aš už tai, kad žmogus, norėdamas pavakaroti prie židinio, galėtų paragauti kokybiškos „naminės“: po tokios iš ryto nei galvos skauda, o ir nuotaika puiki“.
J. Maniušio teigimu, įranga, su kuria pavyktų pagaminti kokybišką gėrimą, nėra neįperkama: ji kainuotų apie 1 000 Lt, o iš 50 kg grūdų galima būtų išvaryti maždaug 20 l „naminės“. „Bet, mano nuomone, čia negali būti jokio pardavimo – kitaip čia pasidarys „bardakas“: pradės pas mus plūsti girtuokliai arba atsiras tokių, kurie ims registruoti kaimo turizmo ūkius ir po ta priedanga darys „superbiznį. Tada valdžia įves tokius suvaržymus, kad neatsiginsi nuo tikrintojų. Be to, jei pradės gaminti tik tam, kad uždirbtų, o ne todėl, kad skanu būtų ar kad pavaišintų, kris ir kokybė“.
Nelygybė?
Prieštaravę šiai pataisai seimūnai kaip tik ir abejojo, ar pavyks kontroliuoti tokios naminės kokybę, ar nebus varomas prastas „samagonas“. Dėl to abejojo ir „Laiko“ pakalbintas AB „Alita“, vienintelės Lietuvos alkoholio įmonės, pramoniniu būdu gaminančios naminę „Ruginukę“, finansų ir administracijos direktorius Vilmantas Pečiūra.
Jo teigimu, ūkininkams leidus gaminti naminę, pirmiausia turėtų būti užtikrinta kiekio ir kokybės kontrolė bei gamybos priežiūra, – juk tinkamai neprižiūrint gamybos proceso, produktas gali būti nuodingas. Ne veltui alkoholio gamybos įmonėms taikomi griežti higienos, saugos ir kiti reikalavimai. Tiesa, „Alitos“ gaminamos „Ruginukės“ pardavimas nėra didelis, bet, pasak V. Pečiūros, tai lemia mokesčiai, dėl kurių pakyla gėrimo kaina. „Sakoma, kaime naminė pigi, o mūsų įmonės parduodama „samanė“ – brangi. Bet nelegalūs gamintojai mokesčių nemoka, o mūsų „samanės“ puslitriniam buteliui vien akcizas sudaro 8 Lt, o kur dar PVM.
Jeigu kaimo turizmo atstovams leis gaminti „naminę“ ir nemokėti mokesčių – tai bus neteisinga“. V. Pečiūros nuomone, jei ūkininkai mokėtų tuos pačius mokesčius, būtų užtikrinta kokybės ir kiekio kontrolė, nebūtų problemos. Vis dėlto pašnekovas abejoja realios kontrolės galimumu: pasak jo, atsiradus kokiems 400 tokių gamintojų, tai padaryti bus labai sunku. O alkoholio gamybos įmonės prižiūrimos labai griežtai.
Turintys kaimo turizmo ūkius – sąmoningiausi
KTA prezidentė sutinka, kad gali atsirasti tokių, kurie po kaimo turizmo priedanga norės daryti verslą. „Bet tai jau ne mūsų reikalas: yra kontroliuojančios tarnybos, tegu jos tuo užsiima“. Apskritai, R. Sirusienės nuomone, turės pasikeisti bent kelios kartos, kad atsirastų nerašytas garbės kodeksas – davus žodį griežtai laikytis įstatymų.
Todėl ji neabejoja, kad esant menkam sąžiningumo lygiui, leisti visiems ūkininkams legaliai gaminti „naminę“ tikrai per anksti. R. Sirusienė tikina, kad kaimo turizmu užsiimantys ūkininkai – patys sąmoningiausi. Dauguma jų – išeiviai iš miesto, paragavę verslo, jiems svarbi reputacija ir jie nerizikuotų savo garbe siūlydami bet kokį produktą. „Jei iš kažkokio šlamšto gaminsi, atsiras priemaišų, – tada ir skonis nukentės, o jeigu taip, man jos nė nereikia“, – prezidentės žodžius tarsi patvirtina kaimo turizmu besiverčiantis J. Maniušis.
Lietuviškasis naminės variantas
„Mūsų tikslas – leisti gaminti naminę kaip kulinarinio paveldo dalį, parodyti, kaip ją darė mūsų tauta – tikina KTA prezidentė. Jos žiniomis, dabar yra 18 tradicinių „naminės“ gamybos receptų – kalbama, aišku, ne apie tą surogatinę, iš pomidorų padažo ar cukrinių runkelių išvarytą, o apie tikrąją, ruginę. Seniausiomis alaus gamybos tradicijomis ypač pasižymi Aukštaitija, o „naminukės“ gamyba garsėja Dzūkija ir Žemaitija (dėl teisybės reikia pridurti, kad ragavę nepeikia ir garsiosios Aukštaitijos „labanorskos“), todėl asociacijos taryba, pritarusi nuomonei, kad būtent šių dviejų regionų kaimo turizmo sodybose reikėtų leisti gaminti gerą, tvarkingą „samanę“, iš jos daryti įvairias užpiltines.
„Mes kalbame ne apie pramoninę gamybą, pardavinėjimą buteliais ar stiklainiais, – pabrėžia R. Sirusienė. Jos įsivaizdavimu, „naminukę“ būtų galima supilstyti į suvenyrinius maždaug 200 ml talpos buteliukus (beje, Kauno „Aleksoto“ stiklo fabrike jau aptartas ir būsimas jų dizainas), ant kurių galėtų puikuotis sodybos šeimininko, galbūt ir KTA logotipai – kaip garantai, kad tai geras produktas.
R. Sirusienę sužavėjo austriškasis naminės pateikimas: buteliukai su stikliniais kamštukais, primenantys kvepalus, užrištais kaspinėliais. Jei Seimas pritars siūlomai Alkoholio kontrolės įstatymo pataisai, gal ką nors panašaus išvysime ir Lietuvoje.
