aA
Mėnulis yra toks gražus dangaus kūnas, kuris šviečia naktį. Tiksliau - jis net nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Mėnulis pats nešildo (nemyli), jis egzistuoja (t.y. - yra matomas) tik dėka Saulės šviesos.
Užtemęs mėnulis virš Atėnės statulos
Užtemęs mėnulis virš antikinės graikų deivės Atėnės statulos šalia Atėnų Universiteto.
© AFP/Scanpix
Kalbant apie žmonių meilės jausmą, kartais irgi naudojami Mėnulio ir Saulės įvaizdžiai, padedantys suprasti dvi diametraliai priešingas meilės rūšis – Saulės meilę ir Mėnulio… Saulė šviečia pati iš savęs ir džiaugiasi, galėdama visus kitus sušildyti. Kitų planetų dėmesys jai netgi nebūtinas, nes visos ir taip aplink ją sukasi, jos spinduliuose šildosi… Beje, Saulė, kaip koks Dievas, vienodai šviečia visiems – ir bimbalams, ir šventiesiems, ir vagims, ir naujalietuviams. T.y. – Saulė yra nušvitusi, ji nebevertina, kas yra gera, kas bloga…

O Mėnulis yra gražus, romantiškas, poetiškas dangaus kūnas, dažniau siejamas su ilgesiu, liūdesiu ir kitomis (ne tokiomis šviesiomis) mūsų gyvenimo pusėmis. Jis yra kažkuria prasme egocentrikas, nes be Saulės apšvietimo (meilės) jis nebūtų toks gražus ir daugelis apie jį išvis nieko nežinotų. Mėnulis yra savotiškas saulėholikas…

Taip yra ir su žmonėmis – vieni šviečia, o kiti tą šviesą sugeria, atspindi, pasisotina ir reikalauja dar ir dar. Kuo labiau išsivysčiusi valstybė ar tauta, tuo daugiau joje yra žmonių-saulių, kurie užsiima labdara, pagalba kitiems, rūpinasi savo krašto grožiu, švara, savo minčių skaistumu ir šviesumu… Beje, toks išsivystymas – tai nebūtinai XXI amžiaus civilizacijos požymis, kartais gal net atvirkščiai.

Žmonių-saulių yra pilna ir neturtingose tautose, netgi Lietuvoje jų rasite mažne kiekviename kaime, kur galima pasibelsti, užeiti, jus tuoj pakvies prie stalo, pavaišins… Tačiau vis tik dominuojantis sąmonės tipas Lietuvoje – mėnuliškas, tiek politikoje, tiek mene, tiek šeimose, tiek DELFI komentaruose… Mėnulis yra suirzęs, nes jis viską vertina. Vertina pagal tai, kiek kiti jam duoda, o ne pagal tai, kiek jis gali kitiems duot. Nes jis nelabai ir turi ką šviesaus, šilto duot, išskyrus savo šaltą mėnulišką šviesą, o kartais net ir panieką dienos šviesai bei skepticizmą. Ir vėlgi – negalima Mėnulio dėl to kaltint, nes jis yra Mėnulis, žavus potvynių ir atoslūgių sukėlėjas, lunatikų draugas bei visų iliuzionistų guodėjas.

Galvojant apie žmogų įvairiuose gyvenimo tarpsniuose, jo dvasines bei psichines dominantes, galima manyti, jog vaikai dažniausiai būna Mėnuliais – jie gyvena iš tėvų ir mokytojų meilės, maitinasi ja. Ir pagrindinis tėvų bei mokytojų rūpestis turėtų būti – kuo greičiau mažąjį Mėnulį paversti Saule, kad jis imtų pats iš savęs šviesti pasauliui. Juk pasakyta – “Šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jei jis nešviečia visam pasauliui, jis yra tamsybė.”

Taigi vaiko brendimo laikotarpiu jo sieloje įvyksta savotiška termobranduolinė reakcija – vaikas, iš aplinkos gavęs pakankamai didelį šviesos bei meilės kiekį, transformuojasi iš Mėnulio į Saulę ir pats ima šviesti visiems kitiems aplinkiniams sutvėrimams. Be to, kai tik jaunasis Mėnulis pavirsta Saule, jis tuoj pat ima rūpintis kitais Mėnuliais – vaikais, nelaimingais žmonėmis, alkoholikais, sąvartynais užteršta, mėnulėjančia Žemės gamta ir t.t.

Tačiau jei jaunasis mėnulis vaikystėje iš savo tėvų, senelių, mokytojų reikiamo kiekio Meilės negauna, jis gali ilgam laikui (o kartais net ir visam gyvenimui) likti Mėnuliu - zyzti, piktintis, reikalauti, kad kas nors pastoviai jį apšviestų ir šildytų, t.y. – jis pasmerktas blaškytis ieškodamas vis naujų šviesos šaltinių. Tada jį ima šildyti alkoholis, narkotikai, seksualinis maniakizmas bei kiti haliuciogeniniai saulės pakaitalai.

Iš tikrųjų Mėnulio negalima teisti, jo reikia net truputį gailėtis – nes tai yra nelabai maloni būsena, kai nesugebi atiduoti meilės, o moki tik priimti, savintis ją…

Ką daryti, kad būtų kitaip? Stengtis judėti aušros, šviesos, prabudimo link, tačiau ne tam, kad dominuotum ir savo švytėjimu puikuotumeis, o kad turėtum pakankamai daug ką atiduoti. Tai yra didžiausias džiaugsmas - ne imti, o duoti…

Kita vertus, matyt, nereiktų neigiamai vertinti ir paties Mėnulio, nes be blogo nesuprastume, kas yra gera, be tamsos, nesuprastume, kas yra šviesa. Gal Mėnulis, taiso, tiesia kelią Saulės patekėjimui rytmetį, perfrazuojant liaudišką patarlę “šėtonas taiso Dievui kelius”. O gal iš vis Juodu yra viena, kaip lietuvių liaudies pasakose, kur Mėnulis veda Saulę?…

P.S. Jei mėnuliški DELFI kritikai sakys, kad rašinio autorius jau įsivaizduoja, matyt, pats esąs saule, tai, deja, turiu juos nuliūdinti, nes vis dar bandau išeit iš mėnuliškos būsenos, kartais lyg ir pavyksta, bet tai ilgas procesas…

ežeras

ką veiki be manęs
mano siela

aš meldžiuos
pakrantės melduos
mano mielas mėnuli

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.