Tuo tarpu šiandien nuoseklių, konkrečių, ilgalaikių strateginių planų, išskyrus vieną kitą instituciją, nėra.
Pažvelgus į patvirtintus trejų metų Vyriausybės strateginius tikslus (prioritetus) galima teigti, kad jie yra labai abstraktūs. Pavyzdžiui, numatoma „siekti darnaus vystymosi, užtikrinti tolesnį verslo plėtros sąlygų gerinimą, konkurencingo žemės ūkio plėtrą”. Po tokiu tikslu galima „pakišti” bet kokią programą ar priemonę. Ne ką konkretesni yra ministerijų strateginiai planai. Jie yra arba parengti vieneriems metams, arba yra labai nekonkretūs. Ilgalaikių strateginių planų nebuvimas sumažina programų rengėjų drausmę ir racionalų lėšų paskirstymą.
Kitas programinio biudžeto sudarymo principų – alternatyvių programų tam pačiam tikslui pasiekti rengimas ir atrinkimas vienos geriausios programos. Šis principas leidžia mažiausiais biudžeto kaštais pasiekti geriausių rezultatų.
Dar geriau, kai alternatyvias programas rengia skirtingos ir nebūtinai valstybės institucijos. Deja, šiandien programas rengia valstybės institucijos, o apie alternatyvias programas ir priemones belieka tik pasvajoti.
Galiausiai rengiant programinį biudžetą labai svarbu numatyti programų prioritetus – nuo mažiausią iki didžiausią prioritetą turinčias programas. Tai reikalinga tam, kad, nesurinkus biudžeto lėšų arba surinkus jų daugiau, jos būtų perskirstytos automatiškai, priklausomai nuo programos prioriteto. Jeigu, pavyzdžiui, į biudžetą surenkama mažiau nei planuota lėšų, biudžeto asignavimai turėtų būti sumažinti arba apskritai suspenduoti mažiausią prioritetą turinčioms programoms. Šiandien gi kam padidinti ar sumažinti lėšas sprendžia Seimas, o Seimo darbą perskirstant lėšas negalima vadinti efektyviu. Dauguma Seimo narių suinteresuoti rūpintis savo rinkimų apygardos ar partijos interesais, nepriklausomai nuo strateginių valstybės planų. Įvedus prioritetus lėšų perskirstymas taptų automatinis ir tai eliminuotų potencialių interesų konfliktą. To praktikoje nėra.
Daug kalbama, kad biudžeto formavimą būtina skaidrinti, leisti visuomenei daugiau susipažinti su biudžeto rengimu. Patrauklu. Tačiau šios priemonės neleis pasiekti iš esmės geresnių rezultatų neįgyvendinus programinio biudžeto rengimo principų. Nesant aiškių ilgalaikių strateginių planų, programų konkurencijos ir prioritetų valstybės institucijos visuomet turės palankias aplinkybes pateisinti valstybės lėšų naudojimą.
Autorius yra Laisvosios rinkos instituto ekspertas
