Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras, penktadienį dalyvavęs DELFI interneto konferencijoje apie partnerystės įteisinimą ir šeimos sampratą.
„Santuoka, kaip institutas, yra vėlesnis, negu šeima, kaip socialinis reiškinys. Todėl kai šiandien kalbame apie bendrą gyvenimą nesusituokus, tai nėra jokia šių dienų naujovė nei visuomenėje, nei teisėje. Istoriškai žiūrint santuoka atsirado kaip alternatyva gyvenimui nesusituokus. Ir pirmiausia santuoką turėjo galimybę sudaryti privilegijuotų luomų atstovai, nes santuokos sudarymas ir jos padariniai labiausiai buvo siejami su turtiniais santykiais“, - teigė V. Mizaras.
„Vėliau, ypač Viduramžių laikotarpiu, santuokos sudarymo apeigos, sakralizavimas dėl Katalikų Bažnyčios įtakos tapo tam tikros abstrakčios moralės pagrindu. Katalikų Bažnyčia visada neigiamai pasisakydavo apie bendrai gyvenančius, bet nesusituokusius asmenis“, - pridūrė teisės profesorius.
Anksčiau šeima buvo skirta susilaukti vaikams, dabar ne
V. Mizaro teigimu, faktas, kad santuoka yra istoriškai vėlesnis reiškinys nei šeima, reiškia, kad šeiminiai santykiai gali būti kuriami ne tik santuokos pagrindu.
„Visuomenės pagrindas yra šeima, bet nebūtinai šeima, atsirandanti santuokos pagrindu. Mano manymu, valstybė turi gerbti bet kokią šeimą ir numatyti, kaip įmanoma geresnę paramą šeimyniniam gyvenimui, stengiantis neišskirti kokios nors privilegijuotos šeimos formos“, - kalbėjo teisininkas.
Pasak jo, filosofine prasme jo požiūris į šeimą grindžiamas ne abstrakčia moraline vertybe, o pagarba individo interesams, laisvam apsisprendimui bei ideologijų tolerancijai. V. Mizaro nuomone, toks personalistinis požiūris yra ir krikščioniškosios filosofijos pagrindas.
Teisininkas pabrėžė, kad šeimos samprata labai priklauso nuo laikmečio ir vyraujančių ideologijų. Pavyzdžiui, anksčiau šeima buvo neįsivaizduojama be vaikų, tuo metu šiais laikais pripažįstama, kad vyras ir moteris gali nenorėti jų turėti arba net negalėti susilaukti kūdikio, tačiau jie vis tiek laikomi šeima.
„Jeigu anksčiau reprodukcinė funkcija buvo laikoma būtina šeimos funkcija, tai laikui bėgant pripažįstama, kad šeimos gyvenimas gali vykti neatliekant šios funkcijos, nes yra šeimų, kurios neturi vaikų. Ne visada ir nuo asmenų valios tai gali priklausyti. Be to šiame laikmetyje vyraujanti šeimos samprata visuomeniniu ir teisės požiūriu yra tokia, kuriai nebūtina savaiminė reprodukcija“, - pasakojo V. Mizaras.
Partnerystės ir santuokos skirtumai
Vilniaus universiteto teisininkas taip pat aptarė Teisingumo ministerijos pasiūlyta Partnerystės įstatymo projektą, kuriuo norima įteisinti bendrą vyro ir moters gyvenimą nesusituokus. Pats V. Mizaras sako, kad, jo nuomone, anksčiau ar vėliau valstybė turės parodyti pagarbą ir bendram tos pačios lyties asmenų šeiminiam gyvenimui.
Homoseksualų partnerystė yra apibrėžiama socialdemokratų Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės parengtame įstatymo projekte.
„Be abejo, tai priklauso nuo visuomenės brandumo, nuo politinės ideologijos ir valstybės požiūrio į skirtybes, bet tokia asmens universali teisė į šeimos gyvenimą neturi būti ribojama priklausomai nuo lyties“, - svarstė teisininkas.
Aptardamas partnerystės ir santuokos skirtumus pagal Teisingumo ministerijos projektą, V. Mizaras nurodė, kad pagrindiniai skirtumai susiję su turtu, tėvystės prezumpcija bei pavardės keitimu moteriai. Tarkime, santuokoje įgyjama nuosavybė yra bendra ir skyrybų atveju dalijama per pusę, tuo tarpu gyvenant partnerystėje nuosavybė būtų valdoma bendrosios nuosavybės teise – nustatant vienam ir kitam priklausančias dalis.
Santuokoje moteris ir vyras turi teisę į sutuoktinio pavardę, tuo tarpu partnerystėje tokia teisė numatyta nebūtų. Dar vienas skirtumas susijęs su gimusių vaikų tėvystės nustatymu. Pavyzdžiui, kai vaikas gimsta santuokoje, jis iškart registruojamas kaip tų asmenų vaikas, tuo tarpu tėvams gyvenant partnerystėje tokia galimybė būtų numatyta tik įregistravus partnerystę gyventojų registre, o neįregistravus – tėvystės faktas turi būti pripažįstamas.
Gyvenant partnerystėje taip pat nebūtų partnerių tarpusavio išlaikymo prievolės, nereguliuojami paveldėjimo klausimai.
„Projekte ypač aktualus siūlymas taikyti šeimos turto institutą ir partneriams – šeimos turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa arba teisė (pavyzdžiui, nuomos teisė naudotis patalpa), taip pat teisė naudotis buities daiktais. Perleidžiant tokią patalpą kitiems asmenims, bus reikalingas kito partnerio sutikimas, o jei bus nepilnamečių vaikų, tai ir teismo leidimas. Šiandien tokia apsauga taikoma tik sutuoktiniams, pagal projektą bus siūloma taikyti ir partneriams“, - pasakojo teisininkas.
Partnerystė padėtų surasti sukčiautojus
Tačiau, V. Mizaro nuomone, Teisingumo ministerijos parengtame teisės akto projekte esama ir tam tikrų trūkumų. Vienas jų tas, kad jame nereguliuojami asmeninio pobūdžio įsipareigojimai tarp partnerių, pavyzdžiui, lojalumo, tarpusavio pagarbos. Taip pat nereguliuojami kai kurie turtiniai klausimai, pavyzdžiui, nėra partnerių tarpusavio išlaikymo prievolės.
Teisininko teigimu, nėra visiškai aišku, kodėl partneriams numatomas tik bendrosios dalinės nuosavybės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės principas.
„Jeigu jau šiandien norime reguliuoti partnerystę, tai, mano supratimu, teisines pasekmes mes turėtume labiau artinti prie santuokos sukeliamų pasekmių, nei numatyti esminius skirtumus. Bet nesu naivus, matyt, Teisingumo ministerijos poziciją galima suprasti, pabrėžiant skirtumus tarp partnerystės ir santuokos, kadangi toks modelis bus labiau priimtinas vyraujančios politinės ideologijos požiūriu“, - svarstė V. Mizaras.
Vilniaus universiteto profesoriaus nuomone, sureguliavus partnerystę valstybė įgis galimybę gintis nuo piktnaudžiavimų, kai išsituokę asmenys, gyvenantys su su kitu partneriu ne santuokoje, prašo įvairios socialinės paramos.
„Paaiškėjus tokiam faktui valstybė galėtų turėti teisę gintis nuo be pagrindo įgytų lėšų ir jas susigrąžinti“, - teigė teisininkas.
