Apie būtinybę gerinti santykius su didžiuoju kaimynu kalbama ne pirmą kartą. Tiesa, dažnas apie tai aktyviau prabilęs politikas rizikuoja prisiklijuoti „prorusiškos politinės jėgos“ etiketę.
Kita vertus, po 2008-ųjų Seimo rinkimų konservatoriams perėmus valdžią, į užsienio reikalų ministro postą buvo paskirtas Vygaudas Ušackas. Jis neslėpė, kad vienas iš jo prioritetų (su tų pačių konservatorių palaiminimu) – santykių su Rusija, kurie tuo metu apibūdinti, kaip Šaltoji taika, gerinimas. Pradžia lyg ir buvo nebloga. 2009-ųjų pavasarį Vilniuje apsilankė Rusijos užsienio reikalų viceministras Vladimiras Titovas, o kai kurie diplomatai suskubo džiaugtis apie atšilusius santykius, esą rusai bent jau pradėjo klausytis.
Vis dėlto toks optimizmas truko neilgai. Netrukus diplomatai neoficialiai pripažino, kad pasiekė tam tikrą lygį bendravimo lygį, bet toliau nė per žingsnį. 2010-ųjų pradžioje posto neteko ir pats V.Ušackas, o jo vietą užėmė ne kartą aštriais pareiškimais Rusijos atžvilgiu pasisakęs Audronius Ažubalis.
Bet manyti, kad tai buvo lemiamas momentas, užkirtęs kelią santykių su Rusija atšilimui, nėra teisinga. Atvirkščiai, naujasis užsienio reikalų ministras gerokai sušvelnino toną ir pasimokęs iš pirmtako klaidų per daug galvos nekėlė, nes į diplomatinį žaidimą jau buvo įsitraukęs naujas stiprus veikėjas – prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dar būdama kandidate į prezidentus, D.Grybauskaitė kalbėjo apie užsienio politikos subalansavimą, santykių su kaimynais sureguliavimą, tarp eilučių – dialogo su Rusija atstatymą. Ir vėlgi pradžia buvo daug žadanti. 2009 m. rugpjūtį įvyko pokalbis telefonu su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, o 2010 m. vasarį - diskusija akis į akį su premjeru Vladimiru Putinu. Prabilta net apie D.Medvedevo apsilankymą Vilniuje arba D.Grybauskaitės – Maskvoje. Atrodė, ledai pajudėjo, bet ir vėl strigta vietoje.
Nepraėjo nei dveji metai ir iliuzijų apie santykių atšilimą - nė kvapo. Santykiai tarp Kremliaus ir Daukanto aikštės rūmų dvelkia lediniu šaltuku, bendravimas tarp Rusijos ir Lietuvos diplomatijos vadovų persunktas pagiežos ir kaltinimų. Tai puikiai pademonstravo po Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos ministrų tarybos sesijos Vilniuje Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo išsakytos pastabos kolegai, renginio šeimininkui A.Ažubaliui.
T.y. Lietuvos diplomatija atsidūrė vėl toje pačioje padėtyje, kaip ir 2008-aisiais. Kodėl? Čia galima išvardinti gausybę tradicinių priežasčių: skirtingi požiūriai į istoriją, Rusijos imperinės ambicijos, jos agresyvi energetikos politika ir pan. Galima paminėti ir prezidentės D.Grybauskaitės vaidmenį inicijuojant NATO gynybos planus, aktyvią veiklą Baltarusijoje, Vyriausybės bandymą apkarpyti „Gazprom“ sparnus eurobiurokratų rankomis, atominių elektrinių Baltijos regione konkurenciją ir t.t.
Vis dėlto esti ne tik principinių nesutarimų, bet ir bendrų iššūkių ir temų, kurios naudingos abiem pusėms. Todėl kai kurie ekspertai siūlo sekti Japonijos pavyzdžiu ir bendraujant su Rusija sudėlioti darbotvarkę į du krepšelius. Viename – klausimai, dėl kurių artimiausiu metu neįmanoma surasti kompromiso (istorija, kompensacija už okupaciją ir pan.), kitame – dalykai, dėl kurių sutarimas naudingas abiem pusėm.
Sąlyginai toks bendravimas vyko ir vyksta šiuo metu, bet jis yra nelabai aukšto lygio, nes ant derybų stalo atsiradus bent kiek svarbesniam klausimui, tiek viena, tiek kita pusė pradeda žvelgti pro pirmojo krepšelio prizmę. Ir to priežastis kur kas gilesnė – t.y. patologiškas abipusis nepasitikėjimas, kurio šaknys siekia mažų mažiausia Sąjūdžio laikus.
Kremlius paranojiškai nepasitiki konservatoriais. Pastarieji, nepaisant pakitusios retorikos, kai atėjo į valdžią, - taip pat kupini Rusijos baimių. Todėl galima tvirtinti, kad nuo 2008-ųjų bandymas pagerinti santykius su Rusija buvo pasmerktas, o ir tikėtis, kad iki rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų, kažkas pasikeis į gerąją pusę santykiuose su Rusija – beprasmiška.
Kita vertus, jei po rinkimų į valdžią sugrįš kairieji, rimti pokyčiai šia linkme taip pat abejotini.
Visų pirma, tai įrodo ankstesnis socialdemokratų valdymo laikotarpis, kai santykiai su Rusija pasiekė Šaltosios taikos lygį. Tai sąlygojo ne tiek kairiųjų nenoras draugauti su Maskva, kiek juose genetiškai užprogramuotas kompleksas būti apšauktais „prorusiškais“. Šią silpnybę tuomet (o ir tikėtina ateityje) puikiai išnaudojo opozicijoje buvę konservatoriai.
Antra, pokyčių (jei tokie bus) Daukanto aikštėje dar teks laukti dvejus metus.
Trečia, nepaisant šių metų prezidento rinkimų Rusijoje, permainų Kremliuje neįvyks. Ten turėtų likti tie patys žmonės, kurie formuoja ir vykdo Rusijos užsienio politiką jau daugiau nei dešimtmetį, per kurį Vilniaus ir Maskvos santykiai tapo tokie, kokie dabar yra.
