Šiais laikais, pasak G. Mažeikio, nunykus utopijoms jų vietą iš dalies užima prisiminimai apie marksistinį komunizmą, tačiau kadangi visuomenių santvarkos, jo nuomone, gali būti skirtingos, tai ir utopijų pakaitalų gali būti daug.
„Tai nebūtinai turi būti komunizmas, nebūtinai laisvasis liberalizmas, tai gali būti kas nors kita. Kitaip tariant, yra palikta labai plati erdvė pamatinėms radikalioms politiškumo vizijoms ar utopijoms, kurios galėtų nušviesti savo santykį su būtimi – tada politika vėl galėtų įgyti savo pamatą“, - DEMOS kritiniės minties instituto diskusijoje „Ar egzistuoja socialinė-ekonominė formacija? Marksistinio požiūrio kritika“ teigė G. Mažeikis.
Valkatų korimas – per utopijos perspektyvą
G. Mažeikis nuomone, iki pat XX amžiaus politiškumą paprastai užtikrindavo įvairaus tipo utopijos, kurios pasižymėdavo radikaliu, bet racionaliu ir kritišku žvilgsniu bei perspektyviniu mąstymu. Kaip pavyzdį jis pasitelkia Thomo More „Utopiją“, kurioje pats būdamas kancleris Th. More kritiškai atsiliepia apue Anglijos karaliaus Henriko VIII įsakymus tūkstančiais karti valkatas, kurie tokiais tapo dėl to, kad atsiradus manufaktūroms buvo nuvaryti nuo savo žemės.
„Utopizmas užtikrina politiškumą kaip tam tikrą esmę, kai mes svarstome ne apie kasdienius reikalus, kaip save sušildyti ar kaip save pamaitinti, bet bandome spręsti žmonijos ir savo šeimos gyvenimą iš esmės“, - kalbėjo profesorius.
Pasak filosofo, iš tokio utopinio politiškumo gali skleistis politika, kuri pasižymi žvilgsniu į būtį ir pačią būties esmę.
„Kai utopija pamažėle nunyksta, nebelieka to radikalaus ar pamatinio atsvaros taško, kurio dėka būtų galima pamatuoti politiškumo esmę. Politiškumas netenka savo esmės, nes tada galima šnekėti bet ką apie bet ką. Netekusi politiškumo kaip esmės politika tampa paprasčiausiomis begalinėmis derybomis, suokalbiais, kurie neturi jokio tikslo, nė iš niekur nekyla, niekur neveda, jie patys sau pakankami ir kol žmogaus neapglėbia gili depresija nuo tos ciniškos beprasmybės, tol žmogus sukasi politinio aktyvumo lauke. Bet kai žmogus pavargsta nuo savo cinizmo, tada jam atsiveria bedugnė, nes nėra jokios utopijos, jokio atsigręžimo atgal į tą būtį“, - teigė G. Mažeikis.
Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis sako, kad G. Mažeikio sukonstruota utopijos, kaip tam tikro radikalaus atskaitos taško, idėja yra panaši į vokiečių filosofo Carlo Schmidto politikos apibrėžimą per priešiškumą. Nesant šio priešiškumo, idėjų konkurencijos, anot C. Schmidto, nunyksta ir politika.
Komunizmo šešėlis vis sugrįžta
G. Mažeikio nuomone, nunykus utopiniam mąstymo būdui, o Johno Rawlso politiniam liberalizmui bei Jurgeno Habermaso komunikacinio veiksmo teorijai negebėjus prilygti utopijai, laikas nuo laiko grįžta komunizmo šešėlis, mat komunizmas gali būti traktuojamas kaip tas reikiamas radikalumas ar utopija, be kurio negali skleistis politiškumas ir politika.
„Todėl tas komunizmo šešėlis laikas nuo laiko sugrįžta, jeigu komunizmą laikysime tam tikra utopija, tam tikra perspektyva. Priešingai yra islamo pasaulyje, kurio atžvilgiu dabartinė europietiška politika gali save laikas nuo laiko matuoti. Islamo pasaulis nuolatos sukuria sau religines perspektyvas, kurias, žinoma, būtų galima nuvainikuoti, bet jos islamo mąstytojams suteikia pamatą, kuris jiems leidžia spręsti apie pasaulio ateitį, apie socialines politines santvarkas ir tik jų atžvilgiu europietiškas arba vakarietiškas mąstymas atrodo tikras“, - svarstė profesorius.
Jo nuomone, marksistinis komunizmas gali būti laikomas atramos tašku tikrajam politiškumui. Tačiau, pasak filosofo, komunizmas, kaip terminas, neturėtų būti siejamas išskirtinai vien tik su Karlo Marxo vardu, nes iki jo šį terminą vartojo anarchistai, tarp jų Maxas Stirneris ir Bruno Baueris.
„Vienoje vietoje B. Baueris šaiposi iš K. Marxo aplinkos, kuri vartoja komunizmo terminą, sakydamas, kad žmogaus egoizmo neįmanoma suvaldyti, nes žmogus visą laiką nori turėti vis daugiau. Arba jūs, sako, turėsite sukurti tokią kolektyvinę santvarką, kur panaikinsite bet kokį individualumą ir egoizmą, bei patenkinsite visų poreikius, arba negalėsite niekada sukurti komunizmo tol, kol neišlavinsite tokio ego, kuris pats galėtų suvaldyti savo poreikius paties apsisprendimu“, - pasakojo G. Mažeikis.
Tuo tarpu K. Marxas „Vokiečių ideologijoje“, anot profesoriaus, atkerta niekad net nekalbėjęs apie komunizmą per poreikių ir vartojimo prizmę: esą marksistai apie komunizmą kalba kitu aspektu – kaip apie nuolatinį sąmoningėjimo procesą.
Pasak G. Mažeikio, diskusijos, ar komunizmas yra būklė, ar nuolatinis procesas, vyko dar ilgai. Kad komunizmas yra procesas, teigė Friedricho Engelso draugas Eduardas Bernsteinas. Tuo tarpu Levas Trockis ir Vladimiras Leninas E. Bernsteiną paskelbė didžiausiu revizionieriumi, su kuriuo bolševikams ne pakeliui.
E. Bernsteinas vėliau teigė, kad K. Marxas nesuformavo savo pozicijos dėl pagrindinio kapitalizmo dėsnio, kuris sovietų aplinkoje buvo suformuotas taip: turtingieji tampa vis labiau turtingais, neturtingieji – neturtingais, o ši spraga besivystant kapitalizmui vis didėja bei paskatina socialistinę revoliuciją.
Anot G. Mažeikio, E. Bernsteinas ginčijosi, kad komunizmas gali būti nuolatinis procesas, siekiant sumažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir neturtingųjų parlamentinėmis, derybinėmis priemonėmis. Tai reiškė, kad jis kvestionavo pačios revoliucijos pagrindus, tad V. Leninas ir L. Trockis nuo jo nusisuko.
Kaip teigia G. Mažeikis, vėliau ieškodamas rusiškojo komunizmo šaknų Nikolajus Berdiajevas pastebėjo, kad atsiribojimas nuo E. Bernsteino pozicijos padarė lemtingą įtaką, nes bolševikai neteko ryšio su konstruktyviojo parlamentarizmo tradicija, o V. Leninas ėmė ieškoti sąsajų su narodninkais, arba liaudininkais, bei semtis patirties iš rusų maišto tradicijos.
A.Zuokui tiktų paskaityti apie Henriko VIII valkatų persekiojimą?
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus teigimu, K. Marxas savo darbuose kritikavo bet kokią substancinę filosofiją ir teigė, kad visa, kas aplink egzistuoja, yra gamybinio veiksmo ir gamybinių santykių išraiška. Anot G. Mažeikio, marksistų požiūriu, socialinė-ekonominė formacija, arba visuomenės santvarka, nėra duotybė: kol tarp žmonių taikomi vienokie santykiai, tol egzistuoja vienokios struktūros, jeigu žmonės ima megzti kitokius tarpusavio santykius, tai keičiasi ir visuomenės struktūros
Pasak G. Mažeikio, norėdamas pagrįsti savo požiūrį – kad visuomenės santvarka priklauso nuo gamybinių santykių – K. Marxas pasitelkia keletą atvejų, tarp kurių yra ir keleto Anglijos karalių troškimas išnaikinti valkatas juos masiškai kariant.
„Jis parodo Henriko VIII, Elžbietos, Jokūbo I ir dar kelių karalių veiksmus naikinant valkatas. K. Marxas ir F. Engelsas „Vokiečių ideologijoje“ nurodo, kad Henriko VIII laikais buvo sunaikinta 72 tūkst. valkatų. Na, čia tiktų Artūrui Zuokui“, - teigė G. Mažeikis.
K. Marxas teigia, kad valkatų skaičiaus išaugimas susijęs su feodalizmo irimu. Jo nuomone, tik persekiojant valkatos buvo išmokyti dirbti.
„Man pasirodė, kad K. Marxas į valkatų persekiojimą žiūri gana pozityviai ir šiuo aspektu K. Marxas man nepatiko, buvau valkatų pusėje. Prisiminiau, kad Th. More „Utopijoje“ baisiausiai gailisi šitų valkatų ir aprašo, kaip čia atsitiko, kad ir Henrikas VIII be reikalo persekioja tuos vargšus valkatas“, - pasakojo G. Mažeikis, pridūręs, kad valkatų persekiojimas Europoje tęsėsi bent šimtmetį.
Tačiau, mokslininko teigimu, nežiūrint to, kad K. Marxas ir F. Engelsas visuomenės santvarką suvokia kaip procesą, o ne būklę, jų samprotavimai vis tiek išlieka linijinio pobūdžio, kai judama vieno tikslo link. Pasak G. Mažeikio, šiais laikais, kai žinome, jog skirtingose visuomenėse gali egzistuoti skirtingos socialinės-ekonominės formacijos, arba santvarkos, vadinasi, gali egzistuoti ir atskiros utopijos, atskiros radikalaus politiškumo programos.
„Tai nebūtinai turi būti komunizmas, nebūtinai laisvasis liberalizmas, tai gali būti kas nors kita. Kitaip tariant, yra palikta labai plati erdvė pamatinėms radikalioms politiškumo vizijoms ar utopijoms, kurios galėtų nušviesti savo santykį su būtimi – tada politika vėl galėtų įgyti savo pamatą“, - reziumavo G. Mažeikis.
