Taigi lieka visi kiti, kurie nepatenka į numatytąją įteisinti šeimos sampratą – vieniši tėvai su vaikais, nesusituokusios poros ir jų vaikai, seneliai, auginantys anūkus, žmonės priglaudę giminaičių vaikus – visų nė neišvardinsi.
Apie tai, kad Konstitucijoje įtvirtinus siūlomą šeimos apibrėžimą nukentės kitokiose šeimose auginami vaikai, kad bus pažeista Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir kiti dokumentai, kad sulauksime kritiškos Europos Sąjungos pozicijos šiuo klausimu, jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta (M. Kluonis. Konstitucijos pataisos dėl šeimos: kaip apmulkinti rinkėją ir dar gauti jo padėką, J.V. Daugmaudis. Nauji šeimos apibrėžimai: kas sumokės už Seimo narių darbo broką?, Naglis Vasilevskis. Apie vadinamąsias šeimos vertybes), tačiau jokie argumentai nesvarbūs interesų grupėms, kurios siekia savo siaurą šeimos sampratą įdiegti Lietuvoje.
Maža to, tie patys ribotų pažiūrų piliečiai rengia rezoliucijas, kuriomis ragina ant pamatinių žmogaus teisių pažeidimų ribos stovinčią Vengriją nepaisyti Europos Sąjungos valstybių ir institucijų perspėjimų.
Telieka tik pasveikinti konservatorius už jų tvirtą kaip uola užsispyrimą ir tuo pačiu šiek tiek nusistebėti, kad jų ekskursas į „amžius amžinuosius“, „protėvių vertybes“, „nepajudinamus gamtos dėsnius“ ir „savaime aiškius šeimos apibrėžimus“ apsiribojo vien tik XIX a. pabaigos lozungais ir tuo metu pradėjusia išsikristalizuoti branduolinės šeimos samprata. Nėra aišku, kodėl apsistota ties XIX a., o kodėl ne ties XVII arba XVI amžiumi? Juk remiantis pataisos siūlytojų logika, kuo senesni laikai, tuo tauresni žmonės ir tvirtesnės vertybės.
Bėda ta, kad priėmus siūlomą Konstitucijos pataisą, ištekėjusios moterys atsidurs tokioje pat sudėtingoje situacijoje kaip ir Žemaitės apsakymo „Marti“ herojė Katrė. Nes Konstitucijos pavertimas ideologiniu suinteresuotų grupių įrankiu sukels kompleksinių pasekmių ir paveiks visus šalies piliečius. Jau dabar akivaizdu, kad Konstitucijos 38 str. pakeitimu siekiama apriboti moterų, kurių teises gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lygių galimybių įstatymas ir kiti dokumentai, pasirinkimo laisvę.
Jei būtume labiau įtarūs, būtų galima įžvelgti sąmokslą prieš moteris – daugybei vyrų Seime (ir ne tik) labai jau drasko širdį moterų pasirinkimas neužsidaryti tarp keturių kambario sienų su vaikais ir namų buitimi. Jiems nepatinka, kad vis daugiau moterų ryžtasi siekti karjeros, nors joms dažniausiai tenka įdėti daug daugiau pastangų negu vyrams. Tik pažiūrėkite, kas darosi – aukščiausi šalies postai šiuo metu priklauso moterims! Ir visai nesvarbu, kad į daugelį tradiciškai vyriškų sričių, dėl specialiai palaikomų sociokultūrinių barjerų, moterys neprasiveržia. Kad ir į tą patį Seimą. Bet kai kuriems, matyt, vis tiek norisi visa gerkle rėkti: „bobos!“.
Konstitucijos 38 str. pakeitimas siekia moterį bet kokia kaina įgrūsti atgal tik į santuoką. Bet ne į tokią santuoką, kuri grindžiama laisvu dviejų asmenų apsisprendimu sukurti sąjungą, bet kaip į prievolę ir priklausomybę. Iš ko gi beliks rinktis moterims ir merginoms galimai įsigaliojus šiam aukščiausiam šalies įstatymui? Neištekėjusi, besilaukianti mama turės labai aiškų pasirinkimą: a) būti merga su benkartu, kaip vienoje televizijos laidoje tiesiai šviesiai drėbtelėjo ponas Audrius Bačiulis, kuris, beje, nenori būti vadinamas tradiciniu žodžiu „senbernis“, o nori būti tituluojamas viengungiu, arba, pasak parlamentaro Rimanto Dagio, „bambale“ nesugebėjusia susitvarkyti savo gyvenimo; b) pasekti nelaimingosios Veronikos pėdomis ir susirasti kuo gilesnę kūdrą, upę ar ežerą (galima ir į Baltijos jūros bangas nuo Palangos tilto nušokti); arba c) pasirinkti abortą (kol tai irgi dar neuždrausta).
Ištekėjusioms moterims bus ne ką lengviau. Kaip atrodo tradicinė lietuviška šeima aiškiai pamatėme 2011 m. gruodžio 15 d. įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui: vos per vieną mėnesį užregistruoti 3 483 pranešimai apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti 1 149 ikiteisminiai tyrimai (2012-01-16 duomenys). Visi puikiai žinome, kad labiausiai nuo smurto šeimoje kenčia moterys ir vaikai, o išsiskirti su smurtautoju nėra lengva ir tik jausdamos visuomenės palaikymą, įvairių tarnybų paramą, sekdamos kitų moterų, kurios išsivadavo nuo savo engėjo, pavyzdžiu, skriaudžiamos moterys ryžtasi palikti smurtautoją ir kartu su vaikais pradėti naują gyvenimą.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas yra pirmoji kregždė diegiant valstybės paramos sistemą moterims, kurios siekia išsivaduoti iš psichiškai ir fiziškai nesaugios aplinkos. Tačiau Parlamentas, įtvirtinęs Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimą, savigarbą ir orumą atgaunančioms bei savarankiškai patiriamo smurto problemą bandančioms spręsti moterims vožtelėtų dar vieną antausį. Galima neabejoti, kad įsigaliojus naujajam šeimos apibrėžimui, moterys susidurs su dar didesniu spaudimu bet kokia kaina likti šeimoje, nors joje ir smurtaujama. Joms bus nejauku kreiptis pagalbos, nes bijos būti apkaltintomis tuo, kad „nesugebėjo susitvarkyti savo gyvenimo“, „išsaugoti šeimos“ ar be tėvo užaugins „nevisaverčius vaikus“. Būtent toks požiūris ir formuojamas keičiant aukščiausios galios šalies įstatymą.
Smurto kultūra prieš moteris ir vaikus turi gilias tradicijas Lietuvoje ir nuo 1999 m. kovo 1 d., kai šalyje įsigaliojo Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties (ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi), kol kas nedaug kas pasikeitė. Įstatymui, kuris saugotų nuo smurto šeimoje, priimti prireikė beveik 15 metų. Pokyčiams visų pirma reikia sąmoningumo ir politinės valios.
Taigi, per dvidešimt nepriklausomybės metų netoli pažengėme, o keisdami Konstitucijos 38 straipsnį grįžtame prie tokio šeimos modelio, kurį XIX a. pabaigoje taip vaizdingai aprašė Žemaitė: „Boboms sėdėti užpečkyje, nesivalkioti kaip kantaplėms paskui vyrus...“. Anot pataisos rengėjų, akivaizdu, kad moteris ir vėl turėtų priklausyti nuo vyro malonės ar nemalonės ją vesti, o vedus, jeigu neįtiks, ir palikti.
Todėl kyla klausimas, kieno interesus atstovauja politikai, kurie taip karštligiškai siekia įstatymu įtvirtinti siauras savo pažiūras ir už visus Lietuvos gyventojus nuspręsti, kokios yra ir turi būti jų šeimos, savo cinišku elgesiu vienas šeimas sugriaudami, o kitas beatodairiškai versdami registruoti?
