aA
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išteisino Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį, kuris tvirtino, kad per tragiškus 1991 metų Sausio 13-osios įvykius „saviškiai šaudė į savus“.
Rolandas Paksas
Rolandas Paksas
© A.Solomino nuotr.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir mūsų valstybės ratifikuotos tarptautinės sutartys garantuoja kiekvienam piliečiui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau Konstitucijoje taip pat nurodomos ir šios teisės ribos: "Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija."

Tuo tarpu išteisinamasis nuosprendis minėtoje byloje akivaizdžiai kertasi su draudimu skleisti šmeižtą ir dezinformaciją, kadangi teiginys, jog per Sausio 13-osios įvykius „saviškiai šaudė į savus“, nėra paremtas jokiais įrodymais. Maža to, tai yra ir neabejotinas neapykantos kurstymas, nes vargu ar kas begali labiau suskaldyti tautą ir paskatinti savitarpio priešpriešą, negu teiginys, kad valstybei lemiamų įvykių metu viena tautos dalis išdavikiškai naikino kitą. Pagaliau, tokie tvirtinimai kertasi ir su LR Baudžiamojo kodekso norma, numatančia atsakomybę asmenims, neigiantiems ar šiurkščiai menkinantiems SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimus Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams.

Nežinau, kaip dabar turėtų jaustis Sausio 13-osios aukų artimieji. Prarasti artimiausius žmones, o po to dar ir sulaukti akimirkos, kai valstybės vardu išniekinimas jų atminimas - to, pripažinkime, jau per daug.

Tačiau bandymas įteisinti provokacinius teiginius kaip savaime suprantamą nuomonę gali turėti itin destruktyvias pasekmes ir visos mūsų tautos savimonei. Kas yra Sausio 13-oji dabartinei kartai? Tai - mūsų tautos žvaigždžių valanda, kai mes parodėme pasauliui dar neregėtą taikaus pasipriešinimo ginkluotai agresijai pavyzdį. Mūsų vienybė ir dvasios jėga pasirodė pranašesnė už tankus, tuo remdamiesi, mes auklėjome jau po Kovo 11-osios gimusią kartą, kuriai Sausio įvykiai tapo neatskiriama tapatybės dalimi ir tuo, kuo ji pagrįstai didžiuojasi. Ir štai dabar užsimojama visa tai sunaikinti ir išniekinti - kad jaunimas daugiau niekuo netikėtų.

Nors mes neretai be jokio pagrindo kaltiname vieni kitus valstybės pamatų griovimu, čia yra būtent tas atvejis, kai šie žodžiai neabejotinai tinka. Užtenka priversti visuomenę suabejoti dėl Sausio 13-osios įvykių - teliks tik vienas žingsnis iki Kovo 11-osios, juolab kad nusivylimo ir nepasitenkinimo nepriklausomos Lietuvos tikrove yra daugiau, negu objektyviai galėtų būti.

Žinoma, išteisinamasis pirmos instancijos nuosprendis - tai dar ne taškas byloje, tačiau jis parodo tendenciją, o gal net ir labai toli siekiančius planus. Juk įteisinti teisę tvirtinti, kad mes patys naikinome vieni kitus - vadinasi, netiesiogiai pripažinti, kad ir Sausio 13-osios byla, kurioje dalis kaltinamųjų jau atliko skirtas bausmes, neturi teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad šiuo atveju, nors ir garsiai to neįvardijant, vadovaujamasi prieš Lietuvos valstybę tuomet veikusios "generalinės prokuratūros" tyrimo išvadomis, kurių tikslas buvo ne nustatyti tiesą, o sukompromituoti laisvės gynėjus ir nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijas. Tik tuomet tampa neaišku, kaip visa tai suderinti su lojalumu mūsų valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, kurią gerbti privalo kiekvienas pilietis, neišskiriant ir teisėjų, pagaliau - su tuo faktu, kad dalis laisvės gynėjų nukentėjo ar net žuvo nuo tankų, kurių neturėjo atsikūrusi Lietuvos Respublika.

Taigi, ši byla - tai akivaizdus iššūkis mūsų valstybei ir įžūlus bandymas patikrinti mūsų budrumą ir gretų vienybę, praėjus dviems dešimtmečiams po Sausio įvykių. Tuomet budrumo ir vienybės mums užteko su kaupu. Ar užteks dabar, parodys netolima ateitis. Jeigu visuomenė liks abejinga, gali nutikti ir taip, kad mūsų pačių akyse bus perrašyta Lietuvos dabarties istorija, kurios dalyviais ir liudininkais mes visi buvome. Ar bent jau bus pasėtas juodos abejonės grūdas, kuris, vis labiau tarpdamas, ims naikinti mus iš vidaus.

Po valstybės atkūrimo visuomenė visuomet turėjo nemažai priežasčių nepasitenkinimui, nusivylimui ir valdžios kritikai. Tačiau per visus sunkumus mūsų žmonės savo širdyse vis dėlto išsaugojo tikėjimą tuo, kas kiekvienam lietuviui yra šventa. Dabar, atrodo, atėjo eilė atimti ir tai. Nemanau, kad mes tai turime leisti.