Ši išorės kryptis neabejotinai buvo ir yra reikalinga, juolab, kad esame NATO ir ES nariai. Blogai yra tai, kad tai darėme ir darome šalies vidinių gynybinių pajėgumų sąskaita. Užgriebėm per didelį kąsnį ir paspringome. To nebūtų atsitikę, jeigu būtų skiriama 2 proc. BVP krašto gynybai.
Ko gero, visos bėdos prasidėjo nuo to, kad iki šiol Lietuva neturi suformavusi savo, kaip suverenios valstybės, pozicijos, kaip gintųsi karo atveju, todėl negeneruojami gynybai reikiami pajėgumai.
Kyla teisėtas klausimas, kodėl taip yra ir kas kaltas? Atsakymas paprastas - visos politinės jėgos, kurios buvo ar yra valdžioje. Prieš priimant Lietuvą į NATO, 2004 metų kovo 17 dieną buvo pasirašytas „Lietuvos parlamentinių partijų susitarimas „Dėl 2005-2008 metų gynybos politikos siekiant Lietuvos saugumo“. Šio susitarimo penktos dalies pirmame punkte buvo įsipareigota:
„5. Išteklių valdymas.
1) kad iš anksto suplanuotos išlaidos krašto apsaugai 2005-2008 metais sudarys ne mažiau kaip 2 proc. šalies BVP”.
Deja, nieko panašaus neįvyko. NATO partneriai, patikėję kad esant visuotinam parlamentinių politinių partijų susitarimui Lietuva tesės duotus pažadus, priėmė mus į savo bendriją. Atsidėkodami mes savo problemą atidavėme kitiems bendrijos nariams, ir tegul dabar jiems skauda galvą, o patys 2005 metų biudžete net užuominų apie žadėtus 2 proc. neparodėme. Šioje vietoje, manau, verta prisiminti susitarimą savo vadovaujamų partijų vardu pasirašiusiųjų pavardes. O tai buvo: Algirdas Mykolas Brazauskas, Artūras Paulauskas, Artūras Zuokas, Valentinas Mazuronis, Andrius Kubilius, Kazimira Danutė Prunskienė, Viktoras Uspaskich, Stanislovas Buškevičius, Kazys Bobelis, Valdemaras Tomaševskis, Gediminas Vagnorius.
2012 metai gynybos sistemai irgi nežada nieko gero, kadangi numatytas šių metų Krašto apsaugos ministerijos (KAM) biudžetas yra 896 000 litų mažesnis nei pernai ir sudaro tik 870151000 litų. Palyginimui galima pateikti Vidaus reikalų ministerijos finansinę būklę. Šiai ministerijai, įskaitant ir jos kuruojamų institucijų finansavimą, yra skirta 2 128 632 000Lt, ir tai yra 83 111 530 litų daugiau nei 2011 m.
Praeitų metų pabaigoje prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikime su Lietuvos diplomatinėse atstovybėse dirbančiais gynybos atašė pareiškė, kad Baltijos šalių kaimynystėje yra telkiama ginkluotė ir kariuomenė. Tai turėtų būti rimtas signalas visoms Lietuvos struktūroms, kad atėjo metas kardinaliai peržiūrėti mūsų valstybės gynybinių pajėgumų stiprinimo klausimus.
Deja, už valstybės pasirengimą gynybai ir gynybą atsakingos KAM biudžetas buvo sumažintas. Tiesa, 2011 metų gruodžio 28 dienos pranešime minima, kad gynybai skiriama 1,6 mlrd. Lt. Šioje vietoje kyla klausimas – tai klaida, ar kažkoks nesusipratimas? Skaičiai skiriasi beveik du kartus. O gal čia atsiranda tas žadėtasis milijardas iš pogrindinio verslo. Bet tada derėtų koreguoti Biudžeto įstatymą.
KAM šiais metais planuoja pašaukti į būtinuosius mokymus 700 piliečių. Geras siekis ir, duok Dieve, kad viskas taip ir įvyktų. Tačiau, jeigu kas atkreiptų dėmesį į tai, kaip sukomplektuota dabartinė Lietuvos kariuomenė ir koks turėtų būti sudarytas kariuomenės rezervas, tai pamatytų, kad lemiamos įtakos kariuomenės stiprinimui tai neturės. Reikšmingas indėlis į gynybos pajėgumų stiprinimą būtų, jeigu per metus būtinuosius mokymus praeitų ne mažiau nei 10 000 Lietuvos piliečių. Tada galima būtų teigti, kad po trejų metų turėtumėme apie 30 000 žemiausios grandies rezervo karių. Žymiai sudėtingiau išspręsti visų lygių vadų rezervo klausimą, kadangi tam nepakanka būtinųjų mokymų laiko. Tinkamai paruošti pavyzdžiui kuopos vadą trunka apie 3-5 metus, o aukštesnio lygmens vadų parengimas reikalauja žymiai daugiau laiko.
Nerimą kelia ir tai, kad nepakankamai analizuojamos padarytos klaidos. Prieš dešimtį metų mes dar turėjome dvi brigadas. Antroji buvo dar nevisiškai sukomplektuota, bet buvo sudarytas branduolys ir tereikėjo tik rūpintis šios brigados stiprinimu. Beje, jos numatyta veiklos kryptis buvo labai svarbi. Krypties aktualumas nė kiek nesumenko, o brigados nebėra.
Taip pat turėjome ir ganėtinai svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), kurios irgi per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei tris kartus. Karinės oro pajėgos (KOP) per tą patį laikotarpį taip pat prarado dvi aviacijos bazes ir vieną radiolokacinę poziciją, sumažėjo reikiamos technikos kiekiai. Tik personalo skaičius liko maždaug tas pat. Gerai, kad nors Karinės jūrų pajėgos dar šiaip taip išlaiko savo turėtas pozicijas, nors ir jos turi savų problemų.
Šiais laikais pasaulyje verda didžiulės aistros dėl priešraketinės gynybos sistemų diegimo, ir tai yra suprantama, nes tokios sistemos gali padėti eliminuoti grėsmes iš didelių nuotolių, tuo pačiu apsaugant valstybes nuo įvairiausių netikėtumų ir agresyviai nusiteikusios valstybės siekių. Mums ši sritis nėra labai aktuali, bet vidutinio ir trumpo nuotolio ginkluotė mūsų gynybiniams pajėgumams tikrai turės didžiulę įtaką. Būtent dėl šios priežasties turėtumėme planuoti pajėgumų išvystymą ir šioje srityje.
KAM per pastarąjį dešimtmetį prarado nemažą dalį turėtų teritorijų. Kai kurios iš jų galėjo būti tinkamos priešraketinės – priešlėktuvinės gynybos dalinių steigimui, o jų nesant, pradėjus rūpintis minėtos problemos sprendimu, gali prireikti teritorijų, kurių įsigijimui teks papildomai ieškoti lėšų. Todėl valstybės kontrolės siūlymai greičiau atsisakyti „nereikalingų“ teritorijų reikalauja gilesnės analizės. Juk dabar atiduosim už minimalią kainą, o kai valdžia pribręs, pirkimo kaina bus komercinė ir gal net nelabai įkandama. Tokiu būdu iškiltų dar viena kliūtis gynybos sistemos vystymui.
NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, kaip aukščiausio rango diplomatas, pasakė: „Lietuva niekada nepajėgė skirti šiam tikslui NATO pageidaujamų 2 proc. BVP“. Prasidėjus sunkmečiui gynybai išleidžiame beveik perpus mažiau. Nepaisant to, A. F. Rasmussenas LTV „Pasaulio panoramai“ tvirtino, kad „Lietuva sąžiningai bendradarbiauja su NATO ir yra patikima aljanso partnerė“. Panagrinėjus visas LTV išsakytas mintis matosi akivaizdus nerimas dėl gynybai skiriamo finansavimo ir siūloma „išmanioji gynyba“.
Politiniu požiūriu gal tai ir patraukli mintis, tačiau vertinant NATO visų partnerių, išskyrus JAV, fizines galimybes akivaizdu, kad jos per menkos rimtesnių problemų sprendimui. Ir tai patvirtina A.F. Rasmussenas: „Akivaizdu, kad investicijos būtinos. Be jų neįmanoma užtikrinti pakankamo karinio pasirengimo. Per operaciją Libijoje paaiškėjo, kad daugelis NATO narių neturi būtinų išteklių. Šie trūkumai ypač pastebimi žvalgybos ir karo aviacijos srityse. Aš labai raginu visus partnerius skirti lėšų trūkstamai įrangai“.
Pažvelgus giliau būtina pažymėti, kad kiekviena ginkluotė turi taip vadinamą veikimo nuotolį ir jeigu ji dislokuota didesniame nuotolyje, nei yra jos veikimo nuotolis, tai jos kaip ir nėra visai. Štai čia ir yra pagrindinė Baltijos valstybių problema.
Šiandien nė viena Europos NATO valstybė neturi perteklinių ginkluotės resursų, o jų sukūrimui reikalingi ne tik pinigai, bet ir laikas. JAV, turėdama dideles finansines problemas, žymiai mažina savo pajėgas Europoje ir gal ne vien dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl to, kad Europa rimtai į savo saugumą nežiūri. Taigi, mūsų, kaip specifinio NATO pakraščio Baltijos valstybių, saugumas yra didelės rizikos zonoje.
Vertinant paminėtus aspektus privalome kardinaliai keisti požiūrį į Lietuvos gynybos sistemos sukūrimo poreikius skiriant tam reikiamus materialinius ir finansinius išteklius bei žmogiškuosius resursus.
