Tačiau pats ponas Murza visiškai nesutriko ir šį akibrokštą labai iškalbingai paaiškino, teigdamas, kad jo išrinktoji beveik jau lietuvaitė – beliko tik kalbą išmokti. Kaip viskas paprasta – vedė rusaitę, padarys iš jos lietuvaitę. Genialu.
Iš karto ir be didelių pastangų vienu lietuviu Lietuvoje daugiau. Kaip anekdote: „Išgėriau škotiško viskio, bet škotu nepasijutau. Surūkiau havajietišką cigarą, bet kubiečiu netapau. Paragavau alaus „Koziol“, jaučiu – pradėjo veikti...“ (rusų k. „koziol“ – ožys).
Linksma istorija, tad regis, nieko kito ir nelieka, kaip tik naujai sukurtai lietuviškai šeimai palinkėti daug laimės, pulko vaikučių ir kad ponui Murzai neprailgtų laukimas, kol mylimoji persikels gyventi į Lietuvą, ir po to apie šią porą pamiršti.
Deja, svarbiausias dalykas šioje istorijoje ne vedybos ir meilės priesaikos, o būtent tai, kaip iškilmingai, pasipuošęs į karinę uniformą panašiu kostiumu ir deklaruodamas „prasiplėtusias“ pažiūras, į viešumą baltu BMW grįžo ponas M. Murza. Akivaizdu, visiškai nepasimokęs iš savo paties klaidų, už kurias ir pataisos darbų, ir tūkstantinę baudą buvo gavęs.
Praeityje garsėjęs kaip aršus radikalas, dabar ponas M. Murza skelbia, kad praplėtė savo siauras, tautiniu pagrindu paremtas, nacionalistines pažiūras ir grįžta susirūpinęs visos Europos ateitimi. Jis tapo pakantus kitataučiams, todėl teigia pradėsiantis kovą prieš Europos „suafrikietinimą ir sumusulmoninimą“.
Paprasčiau sakant, už baltųjų rasę. Ar nieko neprimena?
Nacionalsocialistinis režimas Vokietijoje, baltųjų vyriausybių vykdyta rasinės segregacijos politika JAV ir Pietų Afrikos Respublikoje. Galėtume manyti, kad tai praėjusių amžių istorija, kurios mūsų vaikai mokosi iš vadovėlių, ir tokie dalykai niekada nebepasikartos, tačiau visi puikiai prisimename šių metų vasarą, kai A. Breivikas šaltakraujiškai iššaudė vaikus Utojos saloje (Norvegija), siekdamas „apvalyti“ Europą nuo islamo ir multikultūralizmo.
Lietuvos Konstitucija skelbia, kad esame nepriklausoma demokratinė respublika ir joje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir skleisti idėjas, tačiau taip pat joje yra įrašyta, kad ši laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tarp jų rasinės neapykantos kurstymu. Ar tai ponui M.Murzai netaikoma?
Šiuo metu M.Murzos steigiama nauja politinė partija „Lietuvos tautos sąjunga“, kuri skelbiasi dalyvausianti Seimo rinkimuose, o per 15 metų laikotarpį perimsianti šalies valdymą, neatrodo rimta grėsmė. Bet gal nederėtų pamiršti, kad ir rudmarškinių žygis prasidėjo nuo aludėje pasakytos kalbos.
Artėja Lietuvai brangios ir atmintinos datos: Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ar ir vėl Gedimino prospektą tryps pseudopatriotai, skanduodami nacionalistinius šūkius? Norisi tikėti, kad ne, kad po praėjusios vasaros jau supratome, kur veda neapykanta kitokiems.
Svajonę turiu. Ji labai panaši į Martino Liuterio Kingo svajonę, kuria jis pasidalino savo kalboje 1963 metų rugpjūčio 8 dieną reikalaudamas užbaigti rasinę diskriminaciją Amerikoje. Taip pat mano svajonė panaši į daugybės kitų žmonių svajones: „O pokyliui pasibaigus jie ilgai ir laimingai gyveno. Užaugino tvirtą kaip Lietuvos ąžuolas sūnų, kuris pamilo juodaodę gražuolę, kilusią nuo Afrikos krantų, ir susilaukė mielų spalvotų vaikučių. Ir svarbiausia, niekam nebereikėjo dar kartą „prasiplėsti“ savo pažiūrų.“
