Nieko naujo – A.Zuokas, nesugebėdamas spręsti susidariusių problemų sostinės savivaldybėje, o kartu ir vykdyti savo rinkiminių pažadų, jau ne kartą visą atsakomybę yra vertęs Vyriausybei ar Seimui. Bet šį kartą, užsiimdamas tiesmuku šantažu, A.Zuokas pamiršo, kad tie 80 mln. litų, kuriuos jis nusprendė pasisavinti, yra ne kas kita, o paprastų „Snoro“ indėlininkų pinigai.
Remiantis tokia „atsakinga“ A.Zuoko logika, bet kas galėtų nustoti vykdyti savo skolinius įsipareigojimus problemų pakirstam bankui. Nepatinka valdžia, jos sprendimai ir štai vienašališkai nusprendžiu negražinti pasiskolintų pinigų. Tegu gražina kiti. Įdomu, ką A.Zuokas darytų jei vilniečiai, pasinaudoję savivaldybės teikiamomis viešosiomis paslaugomis nutartų nemokėti už jas? Ir vien dėl to, kad jiems nepatinka Vilniaus meras ir jo veiksmai.
Net politiškai margas ir susiskaldęs Seimas sudėtingoje situacijoje sugebėjo susitelkti ir sutarti, kad svarbiausias prioritetas „Snoro“ istorijoje yra indėlininkų pinigų apsauga ir grąžinimas. Tuo tarpu sostinės merui svetimos bėdos mažai rūpi, o pati banko nacionalizacija jam nėra jau toks blogas dalykas. Priešingai, gera proga kitų sąskaita nusikratyti skolų.
Toks A.Zuoko karštligiškas pinigų reikalavimas gali būti paaiškinamas ir tuo, kad „Snoras“ visai neseniai tapo didžiausiu Vilniaus miesto savivaldybės kreditoriumi. Dar daugiau, Seimo narys Ž.Šilgalis – artimas A.Zuoko bendražygis, Seime įnirtingai įtikinėjo esą „Snoras“ neturi didesnių problemų, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius 2008-2011 metais dirbo „Snoro“ Verslo klientų departamento direktoriumi. Artimiausioje ateityje „Snoras“ turėjo finansuoti ne vieną A.Zuoko projektą savivaldybėje, todėl ryžtingi Lietuvos banko ir Vyriausybės veiksmai nacionalizuojant „Snorą“ galėjo esmingai sujaukti „atsakingus“ planus artėjant Seimo rinkimams.
Kita vertus, tokia A.Zuoko pozicija yra visai logiška tąsa visų jo veiksmų mero poste. Nuo pat išrinkimo didžiausią dėmesį A.Zuokas skyrė savo viešiesiems ryšiams, kurdamas parodomąsias akcijas. Šios akcijos akcentavo A.Zuoko, kaip grubiai griaunančio nusistovėjusias taisykles įvaizdį. Vietoj administracinės baudos – šarvuočiu sutraiškytas automobilis, vietoj seniūnijų stiprinimo – siūlymas pirkti salą Graikijoje, o pažadą atpiginti šildymą meras išsprendė nusiųsdamas „griežtą“ įpareigojimą Energetikos ministerijai. Todėl ir įsiskolinimų „Snorui“ atveju meras pasirodė „kietas“ arba teistųjų žargonu – „blatnas“. Netradiciniai „blatni“ sprendimai, tačiau rezultatas tradicinis – visiškai nieko. Vien dėl parodomųjų mero akcijų problemos mieste staiga neišsprendė ir neišnyko.
Net ir menkiausią savo žingsnį stengdamasis patalpinti žiniasklaidoje, A.Zuokas krytingai maskuoja savo neveiklumą kitose srityse. Kodėl iš mero negirdėti jokių planų dėl biokuro sistemos diegimo Vilniaus šilumos ūkyje? Ar sąmoningai nieko nedarant nelaukiama kol pasibaigs šilumos tinklų nuomos sutartis su „Vilniaus energija“, kad vėliau ją be konkurso būtų galima pratęst? Kodėl meras nereaguoja į prokurorų ir viešųjų pirkimų tarnybos nurodymus nutraukti viešąjį interesą pažeidžiančias sutartis su „rubikono“ įmonėmis? Kodėl savivaldybė „nemato“ Šilumos ūkio įstatymo pataisų, kurių įgyvendinimas leistų gyventojams atsisakyti su šilumos gamintojais susijusių šilumos punktų prižiūrėtojų, taip sumažinant sąskaitas už šildymą?
Siekiant toliau tęsti „blatnųjų popsą“, A.Zuokui reikalingi mokesčių mokėtojų pinigai. Jie reikalingi „Taip“ labai, kad yra paminami bet kokie teisinės valstybės principai. Liepdamas būsimiems „Taip“ partiniams perskaityti penkias knygas, pats A.Zuokas visai ne„atsakingai“ įvertino savo žinias. Ir nors baudžiamosios teisės srityje mero patirtis yra gan solidi, tačiau administracinės, o ypač konstitucinės teisės srityse akivaizdžios spragos.
