aA
Druskininkų globos namuose dvasingu pavadinimu „Marijos namai“ pusė paralyžiuoto žmogaus kūno guli ant lovos, kita pusė – ant grindų. „O jam taip patinka, tai mes jo ir nejudinam“, - sako įstaigos direktorė.
Rūta Vanagaitė
Rūta Vanagaitė
© DELFI / Valdas Kopūstas

Kitos moters spintelės stalčiuje mėlynas apipelijęs kumpis. Gyventojai lovose su striukėmis, vilnonėmis kepurėmis – šalta, vietoj antklodės plonas miegmaišis, pirktas už 30 lt prekybos centre. Gydytojas, sako direktorė, ateina, tai savanoris, slaugytoja irgi dirba savanorė iš Vokietijos, nekalbanti nei lietuviškai, nei rusiškai. Maudymo žurnale fiksuota, kad praeitą savaitę išmaudyti keli gyventojai, o viso jų čia – 50, beveik visi vilniečiai. Globos kaina šiuose namuose žmogui – 2400 Lt/ mėnesiui.

Elektrėnų socialinės globos namuose slaugytojų nėra, tik socialiniai darbuotojai. Jei kam blogai, metodistė nueina į ligoninę ir gauna vaistų ar receptą. Globos namuose „Sevilis“ Vilniuje 40 gyventojų, jei kam blogai, kviečiama greitoji. Gerontologijos ir reabilitacijos centre Vilniuje, pavadintame Inovatyvios medicinos centru, buvęs vienas garsiausių Lietuvos sportininkų rėkia iš skausmo, tad, kad netrukdytų kitiems, jį perkėlė į palėpę. Du gydytojų etatai ten jau panaikinti.

Strėvininkų socialinės globos namuose visiškai girtas budintis socialinis darbuotojas stumdo atvykusius lankytojus ir veja lauk. Gyventojai prašo tablečių, širdies lašų, rodo žaizdotas kojas, slaugytoja sako: pakentėk, antradienį ateis gydytoja.

Visagino socialinės globos namuose vietoj čiužinių – purvino porolono gabalai. Spintelių nėra. Vandens prie lovų nėra, nors žmonės nejuda. Žiūriu į gražų vaikiną iš Vilniaus, kurį Ispanijos statybose kažkas žiauriai sumušė, ir jis atsidūrė čia. Jam gal 20 metų, ir šiame pensionate jis praleis visus likusius savo gyvenimo metus. Čia jo paskutinė stotelė.

Keli milijonai iš valstybės biudžeto, ir Lietuvoje nebebūtų jokių eilių į globos namus, skirtus žmonėms, turintiems proto ir psichikos negalią. Bet šių milijonų nėra. Jie išleisti socialines globos įstaigas kontroliuojančioms ir administruojančioms institucijoms ir jų veiklos kokybės gerinimui, efektyvinimui ir kvalifikacijos kėlimui.
R.Vanagaitė

Strūnos socialinės globos namuose proto negalios žmonės guli be čiužinių. Tai, ką direktorius vadina čiužiniu, vėliau iškviesta Valstybinė nemaisto produktų inspekcija įvardys kaip „antčiužinį“, kuris gali būti dedamas ant tikrojo čiužinio. Gyventojų lovos geležinės, 70 cm pločio, pagamintos Pravieniškių kolonijoje pagal specužsakymą, anot įstaigos direktoriaus, „laikinam naudojimui“.

Tačiau už tokią pat ar net mažesnę kainą Lietuvoje yra ir kitokie globos namai.

Prūdiškėse (1870 Lt/mėn ) ir Kupiškyje (1690 Lt/mėn) visuose kambariuose gėlės ir plazminiai televizoriai, lauke - obelų sodai, tvenkiniai ir bitynai. Čia įrengti kineziterapijos, užimtumo ir relaksacijos kambariai, biliardo ir treniruoklių salės, biblioteka ir interneto kambarys, ir net privačios bažnytėlės. 5 žvaigždučių SPA, o ne globos namai. Kalbu su vaikinu, kurį Kupiškio globos namų personalas prikėlė iš komos, su moterim, pakilusia po insulto. Eilės į Prūdiškių globos namus – 2 metai, nuo 2009-ųjų. Čia, kaip ir Kupiškyje, jau daug metų stovi nebaigtas korpusas, kuriam tetrūksta kelių milijonų. Direktorius vis prašo, bet ministerija neskiria. Šįmet jau nebeprašė. Keli milijonai iš valstybės biudžeto, ir Lietuvoje nebebūtų jokių eilių į globos namus, skirtus žmonėms, turintiems proto ir psichikos negalią.

Bet šių milijonų nėra. Jie išleisti socialines globos įstaigas kontroliuojančioms ir administruojančioms institucijoms ir jų veiklos kokybės gerinimui, efektyvinimui ir kvalifikacijos kėlimui. Socialinės apsaugos ministerijoje yra atskiras Socialinių paslaugų priežiūros departamentas su Kontrolės skyriumi ir atskira nauja, 2010 metais įkurta 67 etatus turinti Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba, kurios metinis biudžetas – 1,8 mln.lt Priežiūros departamentas neseniai pristatė projektą „Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM veiklos organizavimo bei išteklių valdymo tobulinimas“, bei brangią licencijavimo informacinę sistemą, tačiau paties licencijavimo pradžią atidėjo iki 2013-ųjų - dėl krizės ir su tuo susijusios lėšų bei žmogiškųjų išteklių stokos departamente.

Šiuo metu Socialinės apsaugos ministerija nuosekliai įgyvendina strateginį tikslą „mažinti stacionarių vietų skaičių“ socialinės globos įstaigose. Planinės, t.y mokamos vietos mažinamos visose šios ministerijos valdomose įstaigose. Strėvininkų globos namai anksčiau turėjo 415 vietų, dabar 226, nuo Naujųjų bus finansuojama tik 221 vieta. O kur sausio 1 dieną padėti tuos 5 „viršplaninius“, kurie čia priprato ir niekur nenori keliauti? Kur ateityje dėti proto ir psichikos negalią turinčiuosius - juk jų mūsų valstybėje vis daugiau?

Kodėl visiškai nėra sąsajų tarp paslaugų kainos ir kokybės Lietuvos socialinės globos namuose – pigesniuose paslaugos neretai tikrai kokybiškos, o kitur, brangiausiuose, jų nėra visai? Kodėl socialinės globos normose nėra numatyta, kad visos patalpos globos namuose privalo būti pritaikytos neįgaliesiems? Kad žmogus privalo patekti į lauką, į tualetą? Kas kontroliuoja viešbučiuose ar privačiuose namuose besikuriančius globos namus? Koncepto kaime įsikūrusi įstaiga „Visos Lietuvos vaikai“ globojo 5 senelius, visi jau mirė, dabar direktorius prašo savivaldybių siųsti su pilnu finansavimu naujus senelius, bet geriau „vaikštančius“ ir „prie ūkio“.

Kodėl nenumatyta, kad visos globos įstaigos turi turėti licenciją slaugai ir privalomai teikti sveikatos priežiūros paslaugas? Juk pusė visų globos namų gyventojų turi sunkią negalią ir yra slaugomi, per metus penktadalis jų miršta – miršta kentėdami. (Socialinės apsaugos viceministras, atsakingas už globos namus, sako kad globos namai - tai namai, o kai gyveni namuose, susirgęs eini į polikliniką...) Kodėl nukeltas socialinės globos įstaigų licencijavimas, kurio taisyklės parengtos prieš gerą dešimtmetį, dar Irenos Degutienės ministravimo laikais? Nukeltas net į 2015-uosius - tuomet licencijos bus privalomos visoms įstaigoms. Kodėl dešimtmečiais dirba vadovai, pūdantys žmones ant geležinių lovų? Kodėl XXI amžiuje, Europos Sąjungos valstybėje, pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės – teisė į lovą, antklodę, geriamą vandenį?

O svarbiausias klausimas - kodėl skiriant socialinės apsaugos ministrą, viceministrus, kitus pareigūnus, kurie turi rūpintis visuomenės silpniausiais, netaikomas svarbiausias – atjautos kriterijus?

Cituoju Dalai Lamą: “Atjauta – tai psichologinė nuostata, paremta troškimu kad kiti žmonės nekentėtų, ji susijusi su įsipareigojimu, atsakomybe, pagarbos kitiems jausmu”. Akivaizdu kad socialinės apsaugos ministerijos vyrai jau daugelį metų išsijuosę dirba ne socialinės apsaugos, o socialinės savisaugos srityje, šią veiklą mokesčių mokėtojų pinigais sėkmingai plėtodami ir efektyvindami.

P.S. Kaip priedas prie šio laiško Jums bus atsiųstos didelės spalvotos nuotraukos iš Visagino, Strūnos, „Marijos namų“ ir „Sevilio“. Saldžių sapnų.