A.Šemeta apgailestauja, kad laiko nelieka ne tik kavinėms, bet ir teatrams lankyti. Daugiausia spektaklių matė tada, kai ėjo ministro pareigas. Jis labiau vertina akademišką pastatymo stilių, negu O.Koršunovo eksperimentus, nors mano, kad bet kokio stiliaus menas turi teisę laisvai egzistuoti. Direktorius su nostalgija prisimena tuos laikus, kai kartu su savo bičiuliais pasikeisdami naktimis budėdavo prie Jaunimo teatro kasų ir nepraleisdavo nė vienos premjeros. O grįžęs namo iš darbo jis mėgsta pasiklausyti tos pačios muzikos, kokios klausė jaunystėje - roko, gero metalo, “The Beatles”. “Mėgstu įvairią muziką, bet tik tokius kūrinius, kurie susideda ne iš trijų akordų”, - pabrėžė pokalbininkas.
A.Šemeta turi tik tėvą. Jo motina, vos išėjusi į pensiją, susirgo labai sunkia liga ir po nepilno pusmečio mirė. “O ji taip svajojo apie pensiją, norėjo ramybės ir poilsio… Pagyventi sau. Bet likimas sprendė savaip, - pasakoja. - Mama buvo prekybininkė, visada labai daug dirbo. Turiu vieną seserį. Jūratė Šemetaitė muzikologė ir folkloro specialistė. Puiki folkloro žinovė. Ji ir mano abu sūnus užkrėtė meile folklorui. Algirdas ir Vytenis išplaukia su manimi baidarėmis vasarą. Naktimis susėdame prie laužo, jie kai užtraukia dainą, tokią tikrą, archaišką, neharmonizuotą, tai man net ašarą išspaudžia”.
A.Šemeta nuo antros klasės sportavo. Tapo gimnastikos sporto meistru, kelis kartus - Lietuvos čempionu. Treniruotės užimdavo 6-7 valandas per parą, todėl laiką išmoko ypač branginti. Suprato, kad sportuos tik iki 21 metų, kad tai nėra jo gyvenimo kelias, ir mokslų neapleido. Laikėsi labai griežtos dienotvarkės, todėl tėvams nereikėjo auklėti savo sūnaus. Jį auklėjo sportas ir savarankiška disciplina. “Buvau nuo mažens labai savarankiškas, vasaras leisdavau sporto stovyklose, - prisimena direktorius. - Pats išmokau gerbti ir planuoti laiką. Kai turi mažai laiko, daugiau padarai. Susikoncentruoji. Vertinu darbštumą ir kituose. Matyt, esu tikras darbomanas. Man patinka žmonės, mokantys susikurti tikslą ir jį pasiekti”. Bet A.Šemeta prisipažįsta, kad jis esąs tikras pragmatikas ir realistas, todėl jo svajonės niekada nebūna tokios, kurių neįmanoma įgyvendinti. 1985 metais jis baigė ekonominės kibernetikos specialybę, Ekonomikos institute dirbo moksliniu bendradarbiu. Jam skaičiai nėra nuobodūs, greičiau paslaptingi ir įdomūs. Atėjęs vadovauti Statistikos departamentui nemanė, kad tai gali būti nuobodus darbas: ”Nuobodaus darbo nėra, - sakė direktorius. - Turiu savo sumanymų, kaip spartinti informacinės visuomenės kūrimą. Norėčiau, kad tūkstančiai mūsų departamento respondentų siųstu mums ataskaitas kompiuterizuotai, ne raštu. Bet smulkioms įmonėms to daryti kol kas neleidžia finansinės galimybės”. A.Šemeta pasidžiaugė, kad paskirtas vadovauti Statistikos departamentui pamatė, kad tai gerai dirbanti sistema. Darbo metodika, rodikliai 75 procentais atitinka ES reikalavimus. “Aš buvau statistikos vartotojas dar tada, kai dirbau Ekonomikos institute, todėl suprantu statistikos kaupimo ir apdorojimo prasmingumą, svarbą. Departamento darbuotojams pasakiau, kad revoliucijų daryti nesirengiu, - tikino A.Šemeta. - Vis dėlto tam tikrus naujus akcentus reikės sudėlioti”.
Į klausimą, kodėl A.Šemeta nepanoro likti savo tėvo, kuris turi įkūręs stambią statybinę įmonę “Nalšia”, versle, atsakė, kad jam įdomiau globalesni dalykai negu verslas. “Bet kai atsistatydino ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, aš sėkmingai darbavausi tėvo įmonėje, - pasakojo pokalbininkas. - Man verslas nėra svetima sritis. Daug dirbome su tėvu, kad įmonė išsilaikytų po Rusijos krizės, ir savo pasiekėme. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad manęs nedomina politika. Ir pasaulio, ir Lietuvos… Domiuosi. Turiu savo nuomonę. Neįmanoma politikos atskirti nuo ekonomikos. Ekonomika nėra matematika. Jos procesus lemia daugybė subjektyvių dalykų”.
A.Šemeta, paklaustas, ar būdamas finansų ministru galėjo laisvai pasireikšti, atsakė, kad ministro laisvė yra ribota - ją varžo Vyriausybės priimti sprendimai: “Gali pasireikšti tik prieš priimant sprendimą, - samprotavo direktorius. - Kai jis priimtas, privalai vykdyti nežiūrint to, ar jis sutampa su tavo paties nuomone. Kita vertus, neverta slėpti, kad G.Vagnoriaus Vyriausybė pasižymėjo labai stipria politine valia. Gal nebuvo verta laikytis kiekvienos Vyriausybės programos raidės, jeigu keičiasi situacija. Tarkim, reikėjo reaguoti į Rusijos, Azijos krizes. Peržiūrėti programų nuostatas. Bet gal dabar lengva kalbėti, nes viskas geriau matyti, žiūrint iš laiko perspektyvos”.
Nedaug tesutiksi žmonių, galinčių tvirtai pasakyti, kad gyvenimas nusisekė, kad jis patenkino visus lūkesčius, viltis. A.Šemeta būtent iš tokių. Jis tikina, kad per 11 nepriklausomybės metų jis patyrė daug naujo, daug ko išmoko, o dirbti buvo įdomu, nes kūrėsi visiškai nauji dalykai - vertybinių popierių rinka, privatizavimas. “Reikėjo pradėti nuo nulio, - prisiminė A.Šemeta. - Niekada nejutau nuobodulio. Tik kartais, savaitgalį, pasprukdavau į “ne ryšio zoną” ir norėdavau nieko neveikti. Atsipalaiduoti”.
Dabar A.Šemeta sportuoja nereguliariai. Bet mankšta - įprastas rytinis ritualas, ir ne pati paprasčiausia, o atliekama su daug jėgos pratimų. Baidarių sportui skiriama bent pusė kasmečių atostogų. “Negaliu sakyti, kad esu nepatenkintas gyvenimu, - saikinga šypsena nušvinta santūrusis pašnekovas. - Aš dėkingas sportui, kad išmokau disciplinos. Ir niekada nesutikčiau su paplitusia nuomone, kad visi sportininkai yra besmegeniai. Esu skaitęs daug interviu su garsiais sportininkais, ir jų mintys nebuvo primityvios, buvo juntama erudicija. Jeigu žmogus ko nors pasiekia vienoje srityje, jeigu jis talentingas ir valingas, vadinasi, jis turi didžiulį potencialą ir jo talentas gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse”.
Stebėdamas tragiškus įvykius Amerikoje, A.Šemeta jautė tą patį, ką daugelis mūsų - pasaulio ir žmogaus trapumą. Jis mano, kad atėjo vertybių perkainojimo laikotarpis. “Praeis daug laiko, kol vertybių skalė susidėlios pasąmonėje, - mano pašnekovas. - Aš gerbiu darbščius ir sąžiningus žmones. Tuos, kurie pasiekia užsibrėžtą tikslą”.
Vakarais departamento direktorius nemėgsta žiūrėti televizoriaus. Bet mano, kad jo pareiga pažiūrėti vieną vakaro žinių laidą. Ne daugiau. Rytais klauso radijo, skaito laikraščius. Bėgant gyvenimui, jo pomėgiai keitėsi. Anksčiau mėgo istorinę literatūrą, žymių žmonių biografijas, dabar jį labiau traukia psichologinė ir filosofinė literatūra. “Užsibrėžiau tikslą perskaityti visus F.Nietzsche’ės kūrinius, - dalijasi planais A.Šemeta. - Blogai, kad mažai laiko lieka”.
Klausiamas, ar nepavojinga, ilgai dirbant valdininku, tapti biurokratu, A.Šemeta atsakė, kad jam žodis “biurokratas” nėra vien neigiamo atspalvio. Biurokratas, jo nuomone, - tvarkingas, tikslus, gerai atliekantis savo darbą žmogus. “Idealus valdininkas, - mintijo pašnekovas, - tai žmogus, kurio misija teikti kokybiškas paslaugas visuomenei. Už tuos pinigus, kuriuos jam moka mokesčių mokėtojai. Ir apsirinka tie, kurie mano, kad valdininko profesija - nuobodybė. Mano darbas, kaip minėjau, visada buvo susijęs su kūryba, kažkuo nauju ir nežinomu”.
