Kad geriau suprastumėt, apie ką kalba, čia priminsiu, jog net ir Mastrichto kriterijus, taikomas norintiems prisijungti prie euro zonos, yra švelnesnis - valstybėms leidžiama turėti 3 procentų deficitą.
Taigi, atrodytų, kad dabartiniam premjerui su finansų ministre pavyko tai, ko neįstengė padaryti jų pirmtakai, nors ir vadovavo kylančiai šaliai.
Tačiau švente gali sugadinti vienas paprastas klausimas. Užtenka, kad kuris nors iš tų įkyrių opozicionierių Seime, kuriems nuolat viskas rūpi, per biudžeto svarstymą pasiteirautų: "Atsiprašau, o kokiu būdu bus pasiektas tas jūsų minimas skaičius?"
Jeigu po po sektų atsakymas, kad neįtikėtinai mažas deficitas bus pasiektas padidėjusių biudžeto įplaukų sąskaita, tuomet šia vyriausybę teliktų pasveikinti. Tačiau to, deja, nebus progos padaryti. Nors ir į visas puses varčiau projektą, jame taip neaptikau įtikinančio patvirtinimo, kad įplaukos iš esmės padidės. Užtat itin apčiuopiamai pajutau, kaip jis suręstas ir iš kur atsirado tas stebuklingas skaičius.
Tiesiai sakant, jie susėdo, pasiėmė kalkuliatorius, negailestingai apkarpė būtiniausias valstybės išlaidas, kurios ir be to jau buvo katastrofiškai mažos, ir gavo 2,8 proc. deficitą!
Žinot, šitaip visai nesunku jį apskritai panaikinti - užtenka dar ryžtingiau apkarpyti visas socialines išmokas, drąsiau nubraukti švietimui ir mokslui, nepamiršti kultūros, kitų sričių ir deficito - nė pėdsako. Jeigu to maža, galima žengti toliau ir suformuoti perteklinį projektą. Įsivaizduojate, koks būtų įspūdis - Europa balansuoja ant bankroto ribos, o čia, Lietuvoje - perteklinis biudžetas!
Tai sakydamas, nė kiek nesutirštinu spalvų, nes tas skaičius 2,8 paimtas iš lubų. Jo vietoj labai sėkmingai galėtų būti ir kitas. Tiesiog taip nusprendė premjeras ar finansų ministrė - kad bus gražiau, jeigu mes jau dabar ne tik atitiksime eurozonai keliamą reikalavimą, bet ir jį trupučiuką pranoksime. Ir tai - tuo metu, kai net ir nuo dabartinės A.Kubiliaus "diržu veržimo" politikos žmonės jau dūsta. Skaičius 2,8 - tai ženklas, kad tuos diržus teks susiveržti dar per vieną kitą skylutę, jeigu, žinoma, jų dar bus.
Nežinau, ar mūsų vyriausybė per skaičius apskritai įžvelgia gyvus žmones ir tikrąją padėtį. Juk tai, ką ji siūlo - gulago biudžetas. O lageriuose, kaip žinoma, gerai jaučiasi ir nori pasilikti tik prižiūrėtojai - kiti, vos tik pasitaiko menkiausia proga, iškart pasipusto padus. Iš Lietuvos jau bėga ne tik tas, kas nesuduria galo su galu: iš jos vienas po kito traukiasi verslininkai, o su jais ir tie mokesčiai, kuriuos jie mokėjo bei darbo vietos. Tačiau, kitaip negu tvirtina konservatorių vicepirmininkė, žmonės išvažiuoja ne todėl, kad nemyli Tėvynės, o todėl, kad jie daugiau nebegali pakęsti tos tvarkos, kuri nukreipta prieš žmogų. Šie 2,8 procento - akivaizdus to pavyzdys.
Šiandien minėto Mastrichto kriterijaus, formuodamos biudžetus, nesilaiko net turtingiausios eurozonos valstybės, nes jų vyriausybės, skirtingai nuo mūsiškės, vis dėlto galvoja apie savo piliečius. Tuo tarpu mūsų premjeras ir visa valdančioji dauguma, užuot ieškoję būdų, kaip išjudinti šalies ūkį ir atpalaiduoti kūrybinę žmonių iniciatyvą, toliau tęsia drakonišką taupymo politiką. Tai mūsų valdžios gėda, kad Lietuvos vardas Europos Sąjungoje nuolat linksniuojamas tarp labiausiai atsilikusių šalių ir kad mums šiuo atžvilgiu tenusileidžia tik tokios valstybės, kaip Bulgarija ir Rumunija. Iš 27 bendrijos narių! Nejaugi mes atsilikę nuo kitų ir savo protu bei gabumais? Niekuomet tuo nepatikėsiu. Priežasties reikia ieškoti tuose asmenyse, kurie stovi prie mūsų valstybės vairo.
Jiems kažkodėl net neateina į galvą mintis, kad būtent sunkmetis ir yra pats tinkamiausias laikas nestandartiškiems ar net pamatuotai rizikingiems sprendimams - jau vien dėl to, kad sunkmečiu yra mažiau ką prarasti. Dar visai neseniai greta Lietuvos ir kitų atsilikusių šalių buvo minima ir Slovakija. Tačiau užteko į valdžią ateiti sumaniems ir ryžtingiems politikams, be viso kito nepabijojusiems įsivesti ir vienintelio 19 procentų mokesčio tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, ir ši valstybė tiesiog akyse pradėjo stotis ant kojų, nes joje ėmė kurtis garsiausios pasaulio bendrovės.
Nesakau, kad būtent tai ir yra išeitis Lietuvai - tuo tik noriu dar sykį pabrėžti, jog taip, kaip yra dabar, toliau tęstis negali.
