Svarbiausia emigracijos varomoji jėga – jaunimas
Tokius rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa.
Dažniau apie emigraciją susimąsto vyrai, jaunesnio amžiaus, rajonų centrų gyventojai. Laikinai palikti Lietuvą, susikurti materialinės gerovės dažniau ketina žemiausių pajamų, rajonų centrų ir kaimų gyventojai. Tuo tarpu aukščiausių pajamų ir aukštąjį išsimokslinimą turintys, didmiesčių gyventojai dažniau linkę palikti Lietuvą visiems laikams.
| Ar mąstote apie emigraciją ? (proc.) | |
| Taip, noriu išvažiuoti visam laikui | 9,6 |
| Taip, noriu išvažiuoti laikinai užsidirbti | 24,2 |
| Taip, noriu išvažiuoti laikinai mokytis | 2,9 |
| Ne, apie tai negalvoju | 50,8 |
| Nežino/ neatsakė | 12,5 |
| Iš viso | 100 |
Anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (TMO VB) atstovo Manto Jeršovo, emigracijos potencialo tyrimai rodo tik bendras tendencijas (vyraujančią nuotaiką), o ne konkrečius išvažiuojančiųjų skaičius. „Mąstyti yra viena, o turėti konkrečių planų – jau kas kita. Ankstesni Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro ir Europos migracijos tinklo (EMN) tyrimai rodo, kad tarp ketinimų ir konkrečių veiksmų emigruoti yra didelis skirtumas. Pavyzdžiui, 2010 metų tyrimas parodė, kad emigruoti ketina apie 30 proc. respondentų, o išvykimą planuoja tik 13 proc.“, - komentavo pašnekovas.
Kita vertus, kuo daugiau žmonių svarsto tokią galimybę, tuo daugiau ją realizuoja. Natūralu, kad garbaus amžiaus žmonės dažnai turi nulines galimybes emigruoti, tačiau tyrimas parodė, kad dažniau apie emigraciją svarsto jaunesni žmonės. Šią tendenciją patvirtina ir TMO VB tyrimai, rodantys, kad tarp jaunimo emigracijos potencialas yra gerokai aukštesnis (58 proc.).
„Lygindami 2008, 2010 ir 2011 duomenis matome, kad emigracijos potencialas nemažėja. 2008 apie emigraciją galvojo 24 proc., 2010 – 29 proc., o 2011 – 36,7 proc. respondentų. Atitinkamai tarp jaunimo 2008 m. emigruoti norėjo 44 proc., o 2010 jau 58 proc. respondentų“, - teigė M. Jeršovas.
Anot pašnekovo, 24,2 proc. bendrovės „Spinter tyrimai“ respondentų, mąstančių apie emigraciją, galima vadinti ekonominiais migrantais. Kadangi jie nori išvykti laikinai, jų pagrindinis motyvas – užsidirbti pinigų. Jiems migracija – tai išgyvenimo strategija. Kita vertus, tyrimai rodo, kad dažnai tokie trumpalaikiai išvykimai perauga į ilgalaikius, nes realios naudos iš emigracijos gaunama tik pasilikus užsienyje ilgesniam laikui.
„Tuo tarpu 9,6 proc., kurie norėtų išvykti visam laikui, yra jau ne vien ekonominiai migrantai. Jų pagrindinis motyvas nėra pinigai, nes jie ir Lietuvoje, kaip rodo tyrimo rezultatai, turi aukštesnes pajamas ir yra gerai išsilavinę. Galima spėti, kad tai žmonės, kurie nemato perspektyvų ir yra praradę tikėjimą“, - svarstė M. Jeršovas.
Didžiąją Britaniją sparčiai vejasi Norvegija
Tarp emigracijos krypčių vis dar vyrauja Didžioji Britanija, tačiau Airiją į ketvirtą poziciją išstūmė Norvegija ir JAV. Jaunimas (18 -25 m.) dažniau galvoja apie migraciją į Didžiąją Britaniją, vyresnieji (nuo 35 m.) dažniau rinktųsi Norvegiją.
„Lietuviai dažniausiai vyksta į tas šalis, kur gali rasti darbo ir kuriose yra didelės lietuvių bendruomenės. Migrantų bendruomenės tikslo šalyse labai palengvina darbo paieškas ir integraciją. Todėl nenuostabu, kad pagrindinės emigrantų šalys yra Didžioji Britanija, Airija, Norvegija ir JAV.
2010 m. 46 proc. išvykimą deklaravusių žmonių išvyko į Didžiąją Britaniją. Per paskutinius metus labai išaugo Norvegijos populiarumas ir ji 2010 m. buvo trečia pagal populiarumą šalis. Norvegijos Statistikos tarnybos duomenimis Norvegijoje 2011 m. pradžioje gyveno per 15 500 Lietuvos piliečių“, - pasakojo M. Jeršovas.
| Kur labiausiai norėtumėte migruoti? (proc.) (Tik galvojančių apie emigraciją atsakymai) | |
| Į Didžiąją Britaniją | 30,4 |
| Į Norvegiją | 23,8 |
| Į JAV | 12,2 |
| Į Airiją | 9,1 |
| Į Švediją | 6,0 |
| Į Ispaniją | 5,0 |
| Į Vokietiją | 4,7 |
| Į Italiją | 4,1 |
| Į Daniją | 3,1 |
| Kitur | 1,6 |
| Iš viso | 100 |
Didesnė dalis respondentų darbo pobūdžio nelinkę sureikšminti – svarbu geras atlyginimas. Aukštesnio išsimokslinimo, jaunesnio amžiaus bei didžiausių pajamų atstovai dažniau sutiktų dirbti ne prastesnės kvalifikacijos arba išsilavinimą atitinkantį darbą.
Anot M. Jeršovo, tokios nuostatos nestebina. Kadangi dauguma išvykstančiųjų yra ekonominiai migrantai, jie jie dažnai sutinka dirbti bet kokį darbą už gerą atlyginimą.
„Labai dažnai emigrantai užsienio šalyse dirba žemesnės kvalifikacijos darbus nei jiems leistų jų išsilavinimas. Pasireiškia vadinamasis „protų švaistymo“ efektas, kuomet išsilavinę žmonės dirba žemos kvalifikacijos darbus vien todėl, kad, pavyzdžiui, nemoka kalbos“, - pabrėžė pašnekovas.
| Jei emigruotumėte, kokį darbą sutiktumėte dirbti? (proc.) | |
| Bet kokį – svarbu geras atlyginimas | 56,6 |
| Pagal turimą išsilavinimą | 13,8 |
| Ne prastesnės kvalifikacijos nei dirbu čia | 12,4 |
| Nežino/neatsakė | 17,2 |
| Iš viso | 100 |
Psichologė: emigraciją labiausiai skatina nereikalingumo jausmas
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė atkreipė dėmesį į tų žmonių, kurie svarsto apie emigraciją, savijautą. „Beveik 10 proc. žmonių, kurie nori visma laikui išvykti iš Lietuvos, yra pakankamai didelis skaičius. Tai juk kas dešimtas žmogus. Apsidairykite savo aplinkoje – name, darbe, giminėje – ir pagalvokite, kiek žmonių atkristų visam laikui, o dar dvigubai tiek ketina bent trumpam išvykti. Kaip tuomet visi šie žmonės čia jaučiasi?“ - svarstė psichologė.
Pašnekovės nenustebino, kad dažniau apie emigraciją svarsto vyrai. „Greičiausiai tai siejasi su vyrišku identitetu. Vyrauja nuostata, kad vyras turi uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą. Ir jeigu Lietuvoje vyrai nesugeba to padaryti, jie jaučiasi nevykėliai, net jei moterys, sugebančios uždirbti pinigų pačios, tikina, kad myli juos ir tokius. Kaip rodo mano praktika, toks vyras vis tiek jaučiasi blogai“, - pasakojo D. Balčiūnienė.
Psichologei suprantama, kad daugelis žmonių sutiktų dirbti užsienyje bet kokį darbą. Jie esą realiai įvertina savo galimybes. „Pavyzdžiui, aš pati kartais pagalvoju, kad gal man būtų visai įdomu išvykti padirbėti užsienyje. Tačiau aš puikiai suprantu, kad pagal savo specialybę dirbti negalėčiau, todėl tektų rinktis, pavyzdžiui, kad ir sanitarės darbą. Kita vertus, turiu pavyzdį, kai už užsieniečio ištekėjo ir į jo šalį išvyko pagyvenusi gydytoja. Kad toje šalyje ji galėtų dirbti pagal specialybę, ji turėjo mokytis iš naujo, bet tai užtruktų dešimt metų. Moteris grįžo atgal vien todėl, kad negalėjo susirasti bent artimo jos kvalifikacijai darbo. Jauni žmonės gali daugiau tikėtis – jie puikiai moka kalbas, dar turi laiko kelti kvalifikaciją ir pan.“, - teigė psichologė.
D. Balčiūnienės teigimu, faktas, kad visam laikui norėtų išvykti aukštojo mokslo diplomą turintys žmonės, rodo, kad jiems svarbiausios ne materialinės paskatos, bet tai, kad čia jie jaučiasi nevertinami darbdavių. „Aš nereikalingas“, – ši priežastis yra svarbiausia. Be to, mūsų visuomenėje gaji nuostata, kad nieko pakeisti paprastam žmogui neįmanoma. Todėl keisti nusprendžiama individualiai – išvažiuojant į „pažadėtąją žemę“, kurioje nebūtinai laukia išskėstomis rankomis.
„Nežmoniškai daug nusivylimo, nes egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp kelių procentų žmonių, kurie gyvena gerai, ir visų likusiųjų. Kai mes girdime, kad situacija gerėja, bet to nejaučiame, nebežinome, kuo tikėti, kuo pasitikėti, į ką kreiptis, jei yra blogai. „Et, išvažiuosiu“, - tuomet sako žmogus, nes girdi daug istorijų, kaip žmonės „ten“ yra gerbiami, vertinami, gali išgyventi iš to, ką užsidirba. Kitas klausimas, kaip būna iš tiesų, bet visgi pirmasis motyvas emigruoti susijęs su nereikalingumo jausmu“, - svarstė pašnekovė.
Anot psichologės, žmonės dažnai neturi aiškios nuovokos, nei kas esą, nei ką darantys, todėl neretai susitelkia ties tikslu užsidirbti ir „normaliai gyventi“.
Anot jos, emigracija pati savaime nėra visai neigiamas reiškinys. Žmogus pamato pasaulio, kad kiti žmonės gali ir kitaip gyventi, ne tik taip, kaip jo kaime, užsidirba pinigų, pramoksta kalbų. Tokie žmonės gali grįžti ir jaustis pilnaverčiais piliečiais Lietuvoje. Tačiau kad jie grįžtų, šalyje visgi turi būti užtikrintas oraus pragyvenimo lygis. Jei žmonės ir toliau nematys jokios perspektyvos, tik girdės, kad mokesčiai bus didinami, šiluma brangs, automobiliai ir nekilnojamas turtas bus apmokestinti, visuomenė vis labiau grims į depresiją, kuri mūsų tautai esą ir taip būdinga.
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.
Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.
Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.
Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!
