Lietuva kaip projektas
Kas gi yra Lietuva? Mažas lopinėlis prie Baltijos jūros? Keli milijonai lietuvių? Krizės nualinta ekonomika? Didžiųjų pasaulio galybių žaidimo figūrėlė? Galimi ir tokie atsakymai. Bet tokiu atveju tai yra kelias į niekur, į depresiją ir išnykimą. Daugumos Lietuvos gyventojų nuotaikos yra pesimistinės, persmelktos beviltiškumo jausmo. Nėra ateities Lietuvos vizijų, vis daugiau žmonių nebetiki pačia Lietuva. Viešasis gyvenimas tapo karo arena, asmeninių santykių suvedinėjimo vieta. Iniciatyvūs ir idėjų turintys žmonės nepalaikomi, jų iniciatyvos gniuždomos, todėl vis daugiau žmonių iškeliauja iš Lietuvos.
O gal kitaip galima pažiūrėti? Ar Lietuva yra tik dabarties problemos ir ydos? O gal Lietuva yra ir ateities vizija, t.y. tai, kokią ją norime matyti. XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, kiti šviesuoliai Lietuvą matė stiprią apsišvietusią, kovojančią už savo ateitį. Tuo metu ji tokia tikrai nebuvo, bet tapo, nes buvo žmonių, kurie matė tokią jos ateitį. Jie Lietuvą suprato kaip projektą, kurį reikia įgyvendinti. Šios istorijos pamokos dar neišmokome.
Lietuva nėra vien tik žemės lopinėlis, vien tik keli milijonai lietuvių. Tai kasdien kuriamas projektas, prie kurio prisideda visi: nuo prezidentės iki šlavėjos, nuo santechniko iki premjero. Lietuva gyva ne todėl, kad turime teritoriją, bet todėl, kad žmonės ją kuria. Tokiai Lietuvai jokia emigracija nėra baisi, nes Lietuvą galima kurti visame pasaulyje. Todėl puiku, kad egzistuoja „Globalios Lietuvos“ projektas, kad siekiama vienyti pasaulio lietuvius. Tačiau ar mes neturime dar daugiau galimybių?
Šiek tiek istorijos
Kretos sala dėl gamtinių sąlygų skyla į dvi dalis: vienoje atšiaurios gamtos sąlygos: saulė, nederlinga žemė, tačiau palanki jūrininkystei. O kitoje dalyje veši derlingi slėniai, pilni gamtos gėrybių. Patogiau gyventi būtent šioje dalyje, tačiau civilizacija gimė (Mino, Knoso rūmai) būtent ten, kur žemdirbystei sąlygos buvo nepalankiausios. Kodėl? Ogi todėl, kad jūrininkystė atvėrė kelius ir kontaktus su kitomis kultūromis. Bendraudami su kitais, Kretos gyventojai pasisemdavo naujų idėjų, patirties, naujų įgūdžių ir sukūrė civilizaciją, kuri iki šiol nėra atskleidusi savo paslapčių (kai kas galvoja, kad paslaptingoji Atlantida kaip tik ir yra Kreta). Ką šis pavyzdys rodo? Ogi tai, kad komunikacija su kitomis kultūromis žymiai labiau stimuliuoja nei sotus ir patenkintas gyvenimas.
Tad ir dabarties Lietuva negali užsidaryti savyje, jei nori kurti savo ateitį. Aišku, galima apsiriboti deklaratyviu šūkiu: mokykimės daugiau kalbų ir bendraukime su kitomis tautomis, mokykimės iš jų. Reikia ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Ir čia Lietuva turi dar vieną šansą ir milžinišką galimybę.
Didžioji Lietuva
Jau nuo XIV amžiaus atsiranda dvi Lietuvos: Lituania ir Lituania propria. Pastaroji žymi etnines lietuvių žemes, antroji skirta žymėti visai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijai. „Lituania“ nebuvo vien tik geografinė erdvė – tai tapatybė. Juk rusėnai save laikė „litvinais“, nors ir nekalbėjo lietuviškai, jie aiškiai save skyrė nuo „maskvėnų“. O šie irgi darė aiškų skirtumą – net dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų globon patekusius pravoslavus dar kartą perkrikštydavo pravoslaviškai, nes LDK juk gyvena „netikri stačiatikiai“. Būtent „Lituania“ – pavadinkime ją „Didžiąja Lietuva“ - dėka Adamas Mickiewizcius parašė nemirtingus žodžius: „„Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“.
Didžioji Lietuva yra be galo svarbi lenkams. Nuostabus istorikas Krzysztofas Buchowkis aiškiai parodo, kad Lietuvos kaip mitinės erdvės vaizdinys lenkų sąmonėje susiformuoja jau XIX amžiuje. Lietuva, tegu ir mažiau civilizuota, bet išlaikiusi pirmapradišką tyrumą, gamtos paslaptis, yra skaidri, graži šalis. Juk Lenkijos elitas, bajorai didžiuodavosi kilme iš Lietuvos. Tai buvo kaip ir aukštesnės prabos ženklas. Prisiminkime kokį nors garsų Lenkijos veikėją ir atrasime, kad jo šaknys siekia Lietuvą. Pilsudskis buvo žemaitis, Želigowskis irgi save laikė lietuviu. O pirmasis Lenkijos prezidentas buvo Gabrielius Narutavičius – Stanislovo brolis, kuris pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Popiežiaus Wojtylos senelė irgi kilusi nuo Vilniaus krašto, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis savo šaknis irgi remiasi į Vilnių, o dabartinio prezidento Komarowskio protėviai ir dvarelį Lietuvoje turėjo.
Didžioji Lietuva svarbi ir ukrainiečiams. Juk jie iki šiol kelia tostus už „švelniausius okupantus“, t.y. lietuvius. Prisimindami savo istoriją, jie neišvengiamai turi prisiminti ir Lietuvą. Ir tai gali tarnauti susikalbėjimo galimybe. Beje, „oranžinės revoliucijos“ metu netgi buvo rašomos strategijos, kur minima LDK, o Ukrainos demokratizavimas metaforiškai buvo įsivaizduojama kaip to laikotarpio tąsa.
Didžioji Lietuva svarbi ir žydams. Jau nuo XIX amžiaus pradžios įsigali litvakų įvardijimas – taip vadina ir save įvardija buvusioje LDK teritorijoje gyvenantys žydai. Ar galima tikėtis, kad toks pavadinimas būtų prigijęs, jei žydams nieko nereikštų Lietuva, „Lita“? Juk nors caro administracija mūsų šalį daugiau nei šimtą metų vadino „Šiaurės vakarų kraštu“, niekas nei tada, nei šiandien savęs nevadino „šiaurės vakarų kraštiečiu“. Juk Arbito Blato kūryba atkeliavo ne kur kitur, o į Vilnių.
Didžioji Lietuva svarbi ir baltarusiams - dėl to niekas neabejoja. Juk lietuviai net pyksta, kad jie Vytautą , didįjį vadina genialiu baltarusių vadu, o ir šiaip mano, kad LDK buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Be to, prisiminkime, kad Baltarusijos vėliavoje buvo ne kas kitas, o Vytis. Šią vėliavą panaikino Aliaksandras Lukašenka, nusprendęs, kad geriau savo šalį orientuoti ne į gilią praeitį, bet ir netolimą sovietinę realybę. Tiesa, šiandien geopolitinės nuostatos keičiasi, ir Baltarusija atsigręžia į savo, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją. Beje, šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Baltarusijos atstovas priminė, kad kadaise Amerikoje „Santara“ turėjo šūkį „veidu į Lietuvą“, tai dabar Lietuvos „Santara“ turi sukurti šūkį „veidu į Baltarusiją“.
Tad Didžioji Lietuva yra svarbi ir aktuali daugeliui mūsų kaimynių tautų. Ir tai gali tapti komunikacine erdve, kurioje mes visi gerai jaučiamės ir galime vieni iš kitų pasimokyti ir kurti gražesnę ateitį.
Didžiosios Lietuvos kūrimas
Nesakome, kad reikia atkurti buvusią Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, tai utopiška mintis. Tačiau Didžioji Lietuva kaip projektas gali egzistuoti. Ji sietų ne tik kaimynines tautas, bet ir visus išeivius ir Didžiosios Lietuvos: lietuvius, žydus, baltarusius, ukrainiečius. Reikia pabrėžti, kad nepaisant visų aimanų apie emigraciją, senos ir naujos bangos priklauso „Didžiajai Lietuvai“. Lietuvos ir išeivijos spauda visuomet didžiuojasi bet kokiu lietuvišku įvykiu, sambūriu bet kokiame pasaulio krašte. Aprašomi lietuvių kilmės žmonės, ar tai būtų Mockus iš Kolumbijos, ar Ivanauskas iš Urugvajaus, kurio „širdyje visada yra Lietuva“, ar net JAV anglų kalba leidžiamame žurnale „Lithuanian Heritage“. Jų įnašas Lietuvai ir yra tas tarpkultūrinis abipusis sąmonės praplėtimas ir „Didžiosios Lietuvos“ kūrimas. Nereikia mėginti nurašyti visus iškeliavusius, net ir jų trečios ar ketvirtos kartos palikuonių: jie irgi domisi ir net didžiuojasi savo šaknimis. Palyginimui: ar Izraelis jaustųsi toks saugus ir net galingas be jo išeivių veiklos ir užnugario?
Tai pamatas, ant kurio galima kurti mūsų Lietuvą. Tai erdvė, kuri yra už teritorijos, ji jungia žmones, siekiančius padaryti daugiau nei įprasta. Šiuo pagrindu gali atsirasti susikalbėjimas ne tik tarp humanitarų, bet ir socialinių mokslų atstovų, verslininkų (kodėl negali būti ekskursijos „Dingusios imperijos pėdsakais“ – nuo Vilniaus per Minską iki Kijevo?). Pagaliau gal tokiu atveju geriau sutartų ir mūsų politikai? Juk pats Vilnius buvo ir vėl auga kaip daugiakultūrinis centras.
Galbūt ši idėja gali geriau įkvėpti mūsų tautai pasiryžimo, tikėjimo ateitimi ir savo jėgomis nei visas šimtas nuobodžių strategijų. Reikia šiek tiek tikėjimo ir pasitikėjimo savaisiais ir kaimynais, ir pasiryžimo dirbti ir bendrauti.
