A. Lileikio bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos teismas pernai sustabdė, nes medikų ekspertizės nustatė, kad dėl įvairių sunkių ligų jis negali atvykti į teismą.
A. Lileikis, kuriam dabar 92-eji, per karą buvo naciams pavaldžios lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas.
Tačiau knygoje "Pažadinto laiko pėdsakais" A. Lileikis teigia per Antrąjį pasaulinį karą dirbęs Lietuvos antinaciniam judėjimui.
"Man patikėtas ypač svarbus veiklos baras: palaikyti ryšius su valdžios institucijomis, iš jų išgauti informacijos ir ją teikti pogrindžio vadovams, kad šie galėtų geriau orientuotis ir tinkamai organizuoti veiklą, platinti antinacinę pogrindinę spaudą. Taip pat turėjau teikti informaciją Lietuvos laisvės armijos vadovybei", rašo A. Lileikis.
Pasak A. Lileikio, pogrindžiui dirbo ir jo tuometinis pavaduotojas saugumo policijoje Kazimieras Gimžauskas, kuris taip pat dabar kaltinamas genocidu. Pastarojo teismas bus atnaujintas balandį.
Anot A. Lileikio prisiminimų, "ne kartą Kazimieras mano ir jo surinktą medžiagą apie vokiečių siautėjimą Lietuvoje vežė į Kauną, o ten ją perduodavo slaptai veikusiai radijo stočiai. Taip žinios pasiekdavo Švediją, o iš ten - ir visą pasaulį".
A. Lileikis nenurodo konkretesnių žygių, kuriuos būtų nuveikęs, vykdydamas pasipriešinimo naciams judėjimo nurodymus.
1941 metų rugsėjo 6 dieną Vilniuje naciams ėmus žydus varyti į getą, A. Lileikis teigia įsakęs savo darbuotojams "nekišti rankų prie tos nešvarios akcijos".
"Mes nebuvome pajėgūs priešintis rasių teorijos kūrėjams, kurie Europos žydus ir čigonus priskyrė prie žemiausios rasės, o paskui, remdamiesi Hitlerio rasių teorija, iš pradžių žydus izoliavo, o vėliau masiškai naikino. Galėjome tik slaptai po vieną gelbėti. Ir dauguma lietuvių tą darė. Mes stengėmės padėti žydus gelbėjusiems ir slėpusiems žmonėms", rašo A. Lileikis.
Knygoje, be kita ko, skelbiamas dabar JAV gyvenančios Šifros Grodnikaitės liudijimas, kad A. Lileikis padėjo jai išvengti mirties nacių kalėjime. Pasak jos, A. Lileikio pastangomis jos tikroji žydų tautybė buvo nuslėpta nuo nacių ir pakeista į tariamą lietuvių, ir jis dar davęs jai pinigų išvykti iš Vilniaus.
A. Lileikis kaltinamas tuo, jog per nacių okupaciją, būdamas Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininku, nuo 1941 metų rugpjūčio iki 1944 metų liepos pasmerkė fiziniam sunaikinimui 75 žydus, iš kurių tik vienam pavyko išvengti mirties.
A. Lileikis pats savo kaltę kategoriškai neigia ir kaltina persekiojimu JAV teisingumo institucijas, suradusias dokumentus apie jo veiklą per Antrąjį pasaulinį karą. Dėl praeities nuslėpimo jis, kaip ir K. Gimžauskas, neteko JAV pilietybės ir turėjo išvykti iš šalies.
"Jau kelerius metus tęsiasi JAV teisingumo departamento specialiųjų tyrimų skyriaus persekiojimai. Jie nesiliauja. Šios įstaigos noras fiziškai mane sunaikinti privertė susikaupti, sutelkti visas fizines ir dvasines jėgas, kad apginčiau tautą ir save, paaiškinčiau, kas aš buvau ir koks dabar esu", aiškina autorius savo apsisprendimą skelbti prisiminimus.
Knygą išleido UAB "Valstiečių laikraštis", tiražas nenurodomas.
