"Labai skauda krūtinę, kairėje pusėje po šonkauliais diegia ir diegia. Širdis trankosi kaip kūjis. Jėzusmarija, pamatytumėt, kiek pas mane namuose įvairiausių vaistų. Grįžtu iš darbo po dvyliktos, guluosi apie pirmą. Be migdomųju jau nebeužmiegu. Tačiau užmigęs atsibundu ketvirtą ryto ir jau nebegaliu užmerkti akių. Nuo 1987 metų gyvenu be atostogų, praktiškai neišvykstu iš Kauno. Širdis pavargo", - nelinksmai kalbėjo lovoje gulintis meras.
Gal meras patiria darbe nesėkmių, kurios ji gniuždo?
- Man labai sunku žmonių priėmimo dieną. Ateina alkani, nelaimingi, be namų, be jokių perspektyvų. Ir aš, meras, negaliu jiems padėti. Negaliu duoti pinigų, negaliu suteikti buto, negaliu įpūsti laimės į širdis, negaliu suteikti normalaus gyvenimo vilties. Po tokių priėmimų jaučiuosi kaip nužudytas. Vos paeinu. Reikia turėti akmenį, o ne širdį, kad prie to priprastum. Neslėpsiu, labai skaudina ir kritika jūsų laikraštyje. Taip, Kauno gatvės dar neapšviestos, bet juk mes dar ne taip seniai dirbame ir negalime staiga visko pakeisti.
