Internetas pilnas paslėptos prostitucijos skelbimų
„Vykdant įvairius tyrimus tiek prekybos žmonėmis, tiek prostitucijos srityje, susiduriame su problema, kad 14-15 metų paaugliai – tiek berniukai, tiek mergaitės – sąmoningai parduoda savo kūną, nes nori turėti brangius daiktus, kurie nuolat demonstruojami ir reklamuojami viešojoje erdvėje: naujausią „iPhone'ą“, papuošalus, prašmatnius apdarus. Viena grupė jaunų žmonių tiesiai prisipažįsta, kad tokiu „lengvu būdu“ nori užsidirbti pinigų visiems šiems madingiems daiktams.
Kita grupė paauglių ir jaunų žmonių nori kažką pakeisti savo gyvenime, investuoti į savo ateitį, ko negali padaryti šeima, pavyzdžiui, užsidirbti mokslams. Beje, du trečdaliai pagal iškvietimą ir visokiuose masažo salonuose dirbančių prostitučių – iš provincijos atvykusios studentės, kurių šeima neturi pinigų mokesčiui už mokslą ir pragyvenimui. Buvome sulaikę vieną merginą, kuri prisipažino, kad jos mama – policijos pareigūnė, bet šeimoje auga dar du broliai, todėl mergina nenori apsunkinti šeimos, nori būti savarankiška“, - pasakojo K. Lančinskas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir Lietuvos „Carito“ surengtoje konferencijoje.
Trečia savo noru prostitucija užsiimančių paauglių grupė, anot pareigūno, yra globos namų auklėtiniai. Šiuo metu policijos vykdomas tyrimas atskleidžia šokiruojančius faktus, kad vaikai patys ieško ir susiranda klientus, kad gautų 50-100 litų, priklausomai nuo teikiamų paslaugų. Palyginimui, Vilniaus Sodų gatvėje stovinčios prostitutės pasiryžusios parsiduoti ir už 10 ar 20 litų.
„Vyresni yra tarpininkai, kurie žino, kuriems galima paskambinti, yra taksistai, kurie žino, kur nuvežti. Sistema labai atidirbta, o nusikaltimai latentiniai, nes visi patenkinti. Vaikai nekalba, nes jie taip tenkina savo poreikius, įtariamieji – juolab. Tyrimo, kuris šiuo metu vyksta, metu, ieškojome šios grupės organizatorių, tačiau pasirodė, kad tai nėra hierarchinė sistema. Tie, kurie šiais vaikais naudojasi, tarpusavyje ryšių nepalaiko, jie vienas kitam nesirodo, nebent internete bendrauja slapyvardžiais, persiunčia vaikų nuotraukas. Taigi vaikai patys ieško klientų ir jų susiranda“, - teigė K. Lančinskas.
Anot pranešėjo, tokius tyrimus tenka sieti su moraliniais dalykais. Kiek tokiu „lengvu uždarbiu“ patikėjusių paauglių, komisaras pasakyti negalėjo. Į policijos akiratį jų patenka tik vienetai, tačiau kad tarp paauglių, ypač tarp mergaičių, plinta tokio pragyvenimo šaltinio bacila, policijos viršininkas, neabejodamas patvirtino. „Pilnas internetas skelbimų, kuriuose nepilnametė siūlo savo draugystę už finansinę paramą. Kas tai, jei ne ta pati prostitucija?“ - svarstė K. Lančinskas.
Policijai kelia nerimą, kad, tarkime, globos namų personalas dažnai žino apie savo auklėtinių „užklasinę“ veiklą, tačiau tyli ir nenori problemos spręsti. Šeimose augančių tėvų vaikai pralaimi kovą prieš televiziją bei populiariuosius žurnalus.
„Tėvai skundžiasi išbandę viską, tačiau vaikas turi susidaręs savo gyvenimo viziją, - sakė pranešėjas. - Kita vertus, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuva nėra išskirtinė, tik mes patys save labai nuvertiname ir įsivarome nepilnavertiškumo kompleksą. Daugybė valstybių susiduria su problemomis, kurių mes neturime – pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje internetu verbuojami paaugliai, kurie iki tol niekada nebuvo susidūrę su islamu, tapti teroristais“.
Nepilnametės už savo sutenerį galvą pasiruošusios guldyti
Vilniaus vaikų socializacijos centro vadovė Vida Riaubaitė-Juknevičienė, antrindama policijos pareigūnui, teigė, kad mūsų teisėsaugos sistema neleidžia kovoti su šiuo reiškiniu. „Pas mus gyvena sunkios mergaitės, kurios tikrai patyrė daugiau nei kiti vaikai. Kone kiekviena susidūrusi su smurtu, prievartauta, žaginta. Per paskutinius metus du kartus susidūrėme su atvejais, kai mergaitę tvirkino patėvis. Kreipėmės į prokuratūrą, tačiau pasirodė, kad kovojame su vėjo malūnais. Mergaitė parodymų nebedavė, aiškino, kad esą norėjo atkeršyti patėviui už kažką.
Kitą kartą pas vyrą bute buvo rasta keturiolikmetė. Vėl likome kvailio vietoje, nes paauglė pareiškė: „Man keturiolika, ką aš noriu, tą ir darau“. Kaip jai paaiškinti, kad bandydama padėti išgyventi savo narkomanei mamai ji pati save skriaudžia? Šiandien vis dažniau susiduriame su vadinamuoju Stokholmo sindromu: suteneris yra geras dėdė, jis man duoda pinigėlių, visokių daiktų, o visi kiti yra blogi“, - pasakojo moteris.
Tą patį patvirtino ir į prostituciją su įtrauktomis paauglėmis dirbanti psichologė. Anot jos, mergaitės praktiškai įsimyli savo sutenerius, kurie jas apipila dėmesiu ir komplimentais, todėl pasiryžusios dėl jų padaryti viską.
Nors bet kokie seksualiniai santykiai su nepilnamečiu pagal Lietuvos teisės aktus laikomi nusikaltimu, K. Lančinsko teigimu, nubausti nepilnamečių paslaugų pirkėją realu tik tuo atveju, jeigu jie kalba. Tačiau įrodinėjimo procesas skausmingas ir vaikams, ir šeimos nariams, apklausos, nors jos vyksta su psichologais, yra labai varginančios, todėl vaikai dažnai palūžta, jie atsisako parodymų, kad tik juos paliktų ramybėje. Anot pareigūnų, su šia problema susiduria visos šalys.
Lygiai taip pat policija nieko negali padaryti ir su Vilniaus gatvėse stovinčiomis prostitutėmis, nors jas visas pažįsta iš veidų. „Jos visos baustos po kelis kartus, tačiau kol jos stovi, mes nieko negalime padaryti. Stovėti gatvėje nedraudžiama, o kiekvienai pareigūno nepriskirsi. Todėl vienintelė mūsų prevencinė priemonė – pravažiuoti automobiliu su švyturėliais, tuomet jos bent kokiai valandai išsilaksto“, - sakė K. Lančinskas.
Anot brolio Astijaus, dirbusio su prostitutėmis pranciškonų ordine Italijoje, savotiškas šio reiškinio išgyvendinimo būdas buvo sugalvotas Veronoje. „Ten buvo visa gatvė prostitučių, į kurią mašinos be perstojo važiuodavo. Miestiečiai sugalvojo jas visas fotografuoti, o vakare nuotraukas skelbti laikraštyje. Tikrai buvo veiksminga akcija“, - pasakojo vienuolis.
Tikra nukentėjusios nepilnametės išpažintis
Konferencijoje, skirtoje aptarti nepilnamečių įtraukimą ar įsitraukimą į prostituciją, savo asmeninę istoriją ryžosi papasakoti jau du kartus išprievartauta ir prekybos žmonėmis auka tapusi nepilnametė.
„Motina gėrė, bastėsi po visokias landynes, santykiavo su kitais vyrais, todėl mane pas save pasiėmė senelis. Tačiau kai atėjo laikas man eiti į mokyklą, jis negalėjo manęs aprūpinti, todėl paprašė mane priimti vaikų globos namus. Namo grįždavau tik savaitgaliais ir per atostogas. Kai man suėjo penkiolika buvau išprievartauta. Beeinančią vakare iš parduotuvės mane užkalbino vyriškis, įsisodino į mašiną ir nusivežė į sodybą, kur girtavo jo draugai. Jie bandė mane priversti gerti, aš atsisakiau. Galiausia jie į mane numojo ranka, o vienas pasisiūlė parvežti. Tačiau kai nuėjau į kambarį pasiimti savo daiktų, jis užrakino duris ir pareikalavo rengtis. Man priešinantis jis mane mušė, kol praradau sąmonę. Atsipeikėjau jau išprievartauta. Grįžusi policijai parašiau pareiškimą, tačiau po persekiojimų ir grasinimų jį atsiėmiau“, - pasakojo mergina.
Po dvejų metų ji buvo išprievartauta antrą kartą. Prieš tai prievartautojas ją vežiojo po miškus, mušė, vėliau nusivežė į viešbutį ir privertė santykiauti. Mergina vėl kreipėsi į policiją, tačiau šiuokart pareigūnai ja nepatikėjo – net pareiškimo nepriėmė. Užuojautos ji nerado ir globos namuose, todėl nusprendė grįžti pas senelius. Beeidama ji susitiko draugę, kuri pasiūlė liūdesį išsklaidyti atostogomis užsienyje. Taip mergina atsidūrė Prancūzijoje, bet bėgusi nuo vilko užtaikė ant meškos.
„Draugės draugai jau pirmą vakarą pareiškė, kad jei noriu likti gyva, turėsiu vogti. Po ilgų atsikalbinėjimų nieko kita neliko, kaip sutikti. Kitą dieną parduotuvėje apsauginiams stengiausi aiškiai parodyti, kad atėjau čia vogti. Man pavyko – kartu su drauge buvome sulaikytos. Aš išdaviau likusius draugus, nors jie buvo mane prigrasę nesakyti jų vardų“, - tęsė istoriją nepilnametė.
Galiausiai policija merginą paleido į visas keturias puses, o netrukus – ir jos draugus, kurie dar kalėjime ją įspėjo: „Tu mirsi“. Pareigūnams nerūpėjo, ką mergina darys su keliais centais kišenėje.
„Dvi dienas basčiausi, kol nukritau. Kai atsipeikėjau, mane kratė kažkoks vaikinas. Jis nuvežė mane į restoraną, pamaitino, užsakė man kambarį viešbutyje, o kitą rytą atvežė rūbų ir higienos priemonių. Jis surado Lietuvos atstovybę ir perdavė mane jiems. Prieš kelionę namo ambasadoje mane susirado žurnalistai ir paprašė viską papasakoti, patikinę, kad visa tai nebus paviešinta.
Tačiau kai grįžau į Lietuvą, po kelių dienų išėjo straipsnis, kuriame buvo nurodytas mano vardas, gyvenamoji vieta ir aprašyta istorija. Visi mane ėmė badyti pirštais. Netrukus mane susirado draugė, kuri mane išsivežė, draugai, apšaukė ir sumušė. Kreipiausi į socialinę darbuotoją, kuri pareiškė, kad nieko bloga nenutiko. Tuomet susiradau „Carito“ darbuotojas, kurios iškvietė policiją ir suteikė man pagalbą. Šiuo metu gyvenu kitoje Lietuvos vietoje, mokausi, kas man labai patinka, ir noriu tikėti, kad kažkada galėsiu ramiai išeiti į lauką nebijodama, kad mane užpuls“, - su ašaromis akyse atviravo mergina.
