Sumaištį Eurostate sukėlė naujos Sąjungos narės, pradėjusios reformuoti savo pensijų sistemas. Vengrijoje, Lenkijoje, o nuo šių metų ir Lietuvoje, kaip žinia, dalis “Sodros” įmokų nukreipiama į privačių pensijų sąskaitas. Lėšas iš piliečių surinkusi valstybė neprisiima įsipareigojimų dėl būsimų pensijų dydžio. Beje, įsipareigojimų neprisiima ir patys privatūs pensijų fondai.
Savo pinigų nepratę tvarkyti rytų europiečiai tokioje schemoje logikos nepasigenda, tačiau Eurostatui ji pasirodė įtartina. Rytų Europoje diegiamas antrąsias pensijų pakopas vyriausieji Europos Sąjungos statistikai ir finansininkai nepripažino socialine apsauga. Kaupimui skirta socialinio draudimo įmokos dalis yra pačių privačių asmenų ateičiai atidėtos lėšos. Jos nėra garantuojamos valstybės, todėl nesuteikia socialinės apsaugos senatvėje. Europos Sąjungos statistikos tarnybai tai išaiškinti buvo svarbu, kad pagrįstų kodėl dalis per “Sodrą” plaukiančių lėšų nebus įtrauktos į valstybės finansus. Kita atskleistos problemos pusė – dalies socialinės apsaugos atsisakymas socialines įmokas atiduodant privatiems fondams - yra šalių vidaus reikalas. Jeigu rytų Europoje žmonėms socialinio saugumo per daug, jų valia tą saugumą susimažinti.
Net ir tokiu atveju dėmesio vertas klausimas dėl valstybės vaidmens renkant lėšas privatiems reikalams pateisinimo. Jeigu jau socialinė apsauga gali atsisakyti dalies lėšų, kodėl keliais procentais nesumažinus “Sodros” įmokų, kurios ypatingai sunkiai slegia darbo užmokestį. Dėl mažesnio apmokestinimo padidėtų į rankas gaunamos algos, augtų paklausa darbo jėgai, mažėtų nedarbas. Daugiau į rankas gaunantys dabuotojai galėtų pasirinkti – ar papildomai taupyti senatvei, ar būstui, o gal automobiliui.
Kodėl valstybė nusprendė, kad paties žmogaus uždirbtas šimtas litų, atidėtas privačiai pensijai jam duos daugiau naudos, negu tie patys pinigai išleisti mokymuisi, geresniam maistui ar vaistams? Gal stingant lėšų šiems reikalams sukauptos pensijos net nebeprireiks.
Pagaliau, kodėl valstybė nurodo net tik kam taupyti, bet ir kur? Kodėl nusprendžia, kad litas privačiame pensijų fonde žmogui naudingesnis, negu, pavyzdžiui, sąskaitoje banke, kuriam priklauso ir pats pensijų fondas? Suprantama, kad kiekvienam būtina socialinė apsauga senatvėje ir už ją atsakinga valstybė. Rytietiško tipo privačios pensijos, kaip minėta, nėra socialinė apsauga. Taigi, kuo pagrįstas valstybės kišimasis į privačių pinigų tvarkymą, kurio sėkmės ji negarantuoja? Kaip tai dera su rytų Europoje dominuojančiu polinkiu į laisvąją rinką? Deja, lemia kitas šiame Europos kampe paplitęs polinkis – verslo sėkmę garantuoti valstybės turtu, o kai jis baigiasi – bent panaudojant valstybės jėgą surinktais pinigais. Jeigu valstybė sumažintų įmoką Sodrai, dėl piliečių kišenėse pagausėjusių pinigų privatiems pensijų fondams tektų konkuruoti su visomis kitomis verslo įmonėmis.
Minėtas Eurostato išaiškinimas dar kartą pagrindžia mintį, kad tikrasis tokių pensijų reformų tikslas ne tas, kuris viešai skelbiamas - ne socialinio saugumo senatvėje stiprinimas, bet valstybinė protekcija atskirai verslo rūšiai.
Valdžios perduotų pinigų pakanka apmokėti pensijų fondų reklamoms, kurios neteikia jokios informacijos. Deja, stinga lėšų svarbių žinių iš Europos institucijų sklaidai. Tokiomis sąlygomis nenuostabu, kad gyventojai veržiasi į privačius pensijų fondus genami socialinio nesaugumo, net nesuvokdami, kad taip nuo jo tik dar labiau tolsta.
