Vaizdingą šiaurinę teritoriją, viduramžiais Indija valdžiusių Didžiųjų mogolų vadintą "rojumi žemėje", beveik be perstojo smurtas krečia nuo 1947 metų, kai nepriklausomybę gavusios Britanijos kolonijinės teritorijos buvo padalytos į Indiją ir Pakistaną.
Kažkada teikusi britų kolonialistams prieglobstį nuo alinančio dulkėtų Indijos lygumų karščio, dabar vienintelė musulmoniška šalies valstija garsėja islamistų kampanija už nepriklausomybe, kuri nuo 1989 metų pasiglemžė jau daugiau kaip 35 tūkst. gyvybių.
Padalijimo metais, 1947-iais Kašmyrą valdė ne itin mėgstamas maharadža hinduistas Hari Singhas (Haris Singhas). Jis abejojo, ar prisijungti prie Indijos, ar prie Pakistano, todėl paragino skelbti nepriklausomybę. Tačiau susidūręs su žūtbūtiniu puštūnų genčių pasipriešinimu, kurį rėmė Pakistanas, jis buvo priverstas ieškoti paramos Indijoje ir pripažinti Indijos suverenitetą.
Konfliktas 1949 metų sausio mėnesį baigėsi paliaubomis, dėl kurių tarpininkavo Jungtinės Tautos, o Kašmyras buvo padalytas į dvi dalis - trečdalis atiteko Pakistanui, kiti du liko Indijai.
Jungtinės Tautos paragino surengti referendumą dėl suvereniteto, kuris taip niekada ir neįvyko, nes Indija apkaltino Pakistaną nesilaikant savo pažadų atitraukti pajėgas iš šio Himalajų regiono. Savo ruožtu Pakistanas tvirtino, jog Indija prievarta laiko savo valdžioje daugumą provincijoje sudarančius musulmonus.
1965 metais dvi kaimynės Kašmyre kovojo antrąjį karą, dėl kurio nutraukimo Delis ir Islamabadas susitarė per 1966 metais Sovietų Sąjungos iniciatyva įvykusį viršūnių susitikimą Taškente.
Taškente buvo nutarta atitraukti abiejų valstybių ginkluotąsias pajėgas į pozicijas, kurias jos užėmė prieš konfliktą, taip pat atkurti diplomatines atstovybes ir apsvarstyti ekonominių ryšių tarp Indijos ir Pakistano atkūrimo būdus.
Trečiasis Indijos ir Pakistano karas 1971 metais, šį kartą vykęs ne dėl Kašmyro, baigėsi Simlos susitarimu, kuriame nutarta dialogo būdu išspręsti visus šalių nesutarimus, įskaitant Kašmyro klausimą.
Tačiau tuo metu galvą jau kėlė musulmonų separatistinis judėjimas. daugelis musulmonų grupių pritarė prisijungimui prie Pakistano, kai kurie norėjo nepriklausomybės, dar kiti palaikė JT globojamo referendumo idėją, kuriame turėtų būti nuspręsta valstijos ateitis.
Indija tvirtai atremdavo raginimus dėl JT ar kitų užsienio šalių įsikišimo, tvirtindama, jog Kašmyras yra neatskiriama jos teritorija. Tuo tarpu Pakistanas kėlė Kašmyro klausimą įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose, įskaitant ir pačias Jungtines Tautas.
Separatistų taikiniu tapę musulmonų dominuojamame Kašmyro slėnyje gyvenantys hinduistai buvo priversti trauktis. Į kitas Indijos dalis bei hinduistų dominuojamą pietinį Kašmyro Džamu regioną pasitraukė beveik 200 tūkst. hinduistų.
Nepaisant Pakistano valdžios raginimų Kašmyro klausimui teikti ypatingą dėmesį, Indija prieš savaitgalio viršūnių susitikimą pareiškė, kad padėtis provincijoje yra tik viena iš dvišalių santykių problemų, todėl turi būti sprendžiama kartu su kitomis, kaip branduolinės įtampos mažinimas ar dvišalės prekybos skatinimas.
Kašmyro separatistų politiniai lyderiai į viršūnių susitikimą nėra pakviesti, nepaisant jų įspėjimo, kad jų dalyvavimas būtinas, jei norima užmegzti vaisingą diskusiją.
Nesitikima, jog viršūnių susitikimo metu pavyks pasiekti persilaužimo Kašmyro klausimu, tačiau maištų regione išvarginti žmonės tikisi bent jau pirmo, bandomojo žingsnio, kuris atvertų kelią, ilgainiui leisiančiu rasti tvirtesnį šio opaus konflikto taikų sureguliavimą.
