aA
Jau daugiau kaip savaitę pasaulio žiniasklaidoje aktyviai svarstomos Madrido išpuolių pasekmės ir pamokos. Analitinėse publikacijose daug dėmesio skiriama „pomadridinei” Europos situacijai.
Traukinio vagonas po sprogimo Madride
Traukinio vagonas po sprogimo Madride
© EPA-ELTA
Pažymima, kad sprogimai rytiniuose traukiniuose nušlavė ankstesnį Europos supratimą apie terorizmą. Konstatuojama, kad grėsmės požiūriu mūsų kontinentas dabar toks pat nesaugus, kaip ir Amerika, kadangi „Ispanijoje mes pamatėme Europos terorizmo „al-Qaedizaciją”, kai siekiama sukelti kuo didesnes kančias ir kuo didesnį chaosą” („Die Welt”).

Beveik vieningai sutariama, kad sąmoningai ar nesąmoningai teroristų veiksmai Madride ne tik įbaugino žmones, bet ir privertė juos rinkimuose pakeisti šalies valdžią. Juk iki parlamento rinkimų likus savaitei niekas neprognozavo Ispanijos socialistų pergalės.

Čekijos dienraštyje „Lidove Noviny” rašoma, kad „šoko ištikta ir sutrikusi Ispanija [rinkimuose] parodė terorizmo strategams teisingą kelią. Fundamentalistai gavo žinią, kad jų taktika buvo vaisinga”. Dar vienas čekų dienraštis „Hospodarske Noviny” pažymi, kad „terorizmas geba ne tik žudyti, bet ir pakeisti demokratinių šalių politiką ar destabilizuoti jas”. Prancūzų „Nouvel Observateur” papildo šį teiginį išvada, jog skubus Ispanijos kariškių atitraukimas iš Irako būtų teroristams žinia, patvirtinanti, kad jų veiksmai „atsiperka”.

Tačiau Europos žiniasklaidoje pasigirsta ir įprastų Senojo pasaulio nuogąstavimų dėl antiteroristinių, represinių veiksmų grėsmės liberaliosioms vertybėms. Štai Vengrijos dienraščio „Nepszabadsag” komentaruose apie teroro aktą Ispanijoje ne be pagrindo konstatuojama, kad „Europa susiduria su sudėtingesnėmis dilemomis nei Amerika po Rugsėjo 11-osios”, ir kartu baiminamasi, kad „Europos saugumo paieškos gali smarkiai pakenkti pilietinėms laisvėms”.

Komentaras atspindi liberaliosios Europos poziciją, kuriai dažnai galima prikišti inertiškumą bei nesugebėjimą ryžtingai ir adekvačiai reaguoti į kokybiškai naujus iššūkius, polinkį nuolat gręžiotis atgal. Jau cituotame prancūzų dienraštyje „Nouvel Observateur”, nors ir suprantamas teroristų siekis savo veiksmais daryti įtaką europiečių užsienio politikai, tačiau vis vien laikomasi nuomonės, jog „Ispanijos dalinių atitraukimas iš Irako būtų geras dalykas”.

Tarsi atsakydamas į nuogąstavimus dėl pavojų tradicinėms Europos vertybėms, Škotijos dienraščio „The Scotsman” apžvalgininkas Fraseris Nelsonas (Frazeris Nelsonas) analizuoja naują, pomadridinę, situaciją žemyne. Pateikiame pagrindinius minėto autoriaus dienraštyje paskelbto straipsnio „Kovai su nauju blogiu reikia naujos taktikos” teiginius.

„Rugsėjo 11-osios ataka Rytų pakrantėje pakeitė Jungtinių Valstijų visuomenės psichologiją. Buvo aiškiai suprasta, kad besirūpinant taika pasaulyje į jų pačių namus įsiveržė karas ir kad atsakas būtinas: nieko neveikimas pati blogiausia išeitis.

Atrodo, kad Europa reagavo į kovo 11-osios terorą priešingai. Naujoji Ispanijos vyriausybė pažadėjo išvesti savo karius iš Irako. Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje planuojamos antikarinės manifestacijos. Anglai kol kas tyli. […]

Pirma klaida yra manyti, kad praėjusios savaitės žudynės yra tik su Ispanija susijęs įvykis ir kad jų tikslas – tik priversti šią šalį išvesti savo karius iš Irako. Pagal šią logiką kitoms Europos valstybėms nereikėtų smarkiai jaudintis ir tik Londonas turėtų nerimastingai laukti išpuolių.

Jeigu teroristai vadovavosi minėta logika, tai Turkijoje, kuri sukėlė JAV įniršį atsisakiusi paremti invaziją į Iraką, iki šiol neturėjo sprogti nė viena bomba. Duomenų apie galimas atakas antplūdis neturėjo sukelti ant kojų Prancūzijos saugumo pajėgų.

Po skerdynių Atocha stotyje Europoje taip pat atsirado Ground Zero. Taip galėjo atsitikti Glazge, Londone, Paryžiuje ar Berlyne – ir ten viskas gali pasikartoti. Tai yra pirmoji pamoka: Ispanijos aukos nesunkiai galėjo būti mūsų aukos.

Kita klaida yra visą dėmesį sutelkti į „al-Qaedą”. Mes esame prieš naują neapibrėžto priešo fenomeną: Rugsėjo 11-osios atakos nustatė naujus standartus, kurie dabar įkvepia visus teroristus. Dabar tikslas – žudyti šimtus ir tūkstančius, o ne dešimtis nekaltų žmonių.[…]

Dar viena Europos klaida yra manyti, kad, priešingai nei Amerika, Senasis kontinentas turi kovos su terorizmu patirtį ir žino, ką daryti.”

Straipsnio autorius pabrėžia, kad nei IRA, nei ETA, galingiausios Europos teroristinės organizacijos, niekada nesiekė masinių aukų ir jų teroro aktai dažnai būdavo nukreipti prieš konkrečius objektus ar asmenis. Taip elgtis juos vertė baimė netekti šalininkų palaikymo ir finansavimo perlenkus lazdą.

Todėl šios organizacijos visada paisė tam tikrų ribų ir dažnai jų akcijos būdavo kokiu nors būdu „motyvuojamos”. Tačiau tokios „naminio” terorizmo Europoje pagal daugmaž žinomas taisykles etapas baigėsi, kai nugriaudėjo sprogimai Ispanijos traukiniuose. „al-Qaedos” tikslas – siekti kuo didesnių aukų ir be jokios atrankos”.

„Kovai su nauju priešu reikalinga nauja taktika, – konstatuoja Fraseris Nelsonas, – Europa turi suvokti svarbiausią dalyką – ribos tarp karo ir taikos dingo.[…] Išvada negailestinga, bet logiška: beveik po 60-ies metų karas sugrįžo į Vakarų Europą, nesvarbu, ar mes norėjome nuversti S.Husseiną (S.Huseiną), ar ne, ar mes stojome į kovą, ar ne. Vyriausybės ir rinkėjai turi suprasti: nauju mūšio lauku gali tapti Glazgo, Londono ar Paryžiaus gatvės.

Jokia laisva šalis [...] negali sukontroliuoti visų krepšių visuomeniniame transporte ar prie prekybos centrų paliktų automobilių krovinio. Žudikai, naudojantys vos 5 kg sveriančias bombas, kaip buvo nustatyta Ispanijoje, visada tai turės galvoje. […]

Tai, kad Ispanijoje sulaikyti keli marokiečiai įtariami prisidėję prie teroro aktų jau ir anksčiau buvo „stebimi” kaip galimi „al-Qaedos” tinklo nariai, gali pasufleruoti visuomenei vieną klausimą: gal geriau jie būtų buvę areštuoti anksčiau? Labai gali būti, kad naudojimasis pilietinėmis laisvėmis jiems sudarė sąlygas imtis teroro ir jeigu taip, tai jau pats laikas iškelti kitą klausimą: kada peržengiama riba, kai jau galima imtis represijų?” Atsakymo į šį klausimą straipsnio autorius nepateikia, tik pažymi, kad jo teks ieškoti ilgai ir skausmingai visiems europiečiams, kurie turi „pradėti mąstyti naujomis kategorijomis, kad priešas būtų įveiktas”.

Belieka tik tikėtis, kad bendromis pastangomis Europos valstybės, atmesdamos, pasak „Süddeutsche Zeitung”, „karinės kampanijos ą la Bush” strategiją, anksčiau ar vėliau ras veiksmingų kovos su naujuoju terorizmu būdų.

Aišku tik viena – jokie pilietinių teisių suvaržymai ir jokios operatyvinės prevencinės jėgos struktūrų priemonės padėties Europoje saugumo požiūriu nepakeis iš esmės, jei nebus pakirstos terorizmo šaknys. Tai įmanoma padaryti, anot garsaus politologo Zbigniewo Brzezinskio (Zbignevo Bžezinskio) dienraštyje „The Washington Post” likus porai dienų iki Madrido katastrofos paskelbto straipsnio, tik (ir) nuosekliai bei atsargiai skatinant pertvarką Vidurio Rytuose, nes tai – „daug sudėtingesnis uždavinys nei pokarinis Europos atkūrimas.

Galų gale visuomenės atgaivinimas – pagal apibrėžimą paprastesnis uždavinys nei pertvarkymas. Būtina neprarasti kantrybės ir gerbti islamo tradicijas, religinius įsitikinimus bei papročius. Tik su tokia sąlyga galima tikėtis demokratijos Artimuosiuose Rytuose įsigalėjimo”.

Ir tik su tokia sąlyga galima tikėtis patvarių pilietinių laisvių Europoje.