Praeis kelios dienos, kol šaltis ir badas galiausiai įveiks šiuos kantrius baltus paukščius. Iš visų vandens paukščių nebylės iš Žuvinto pasitraukia pačios paskutinės, ir kasmet lyg labai nenorėdamos. Keli tūkstančiai didžiųjų ančių, pulkeliai didžiųjų dančiasnapių, kuoduotosios antys, klykuolės ir kryklės išnyko iš ežero vos tik jis ėmė šalti. Žuvintas šalčiams priešinosi vos kelias dienas - pakraščių ledukas sustatytas lapkričio 27-ąją, o po trijų dienų properšų nebebuvo matyti. Dabar vandens paukščius Dzūkijoje glaudžia tik Dusia ir Metelys, neužšalęs Giluičio ežeras.
Žiema atėjo nelauktai
Staigi žiemos pradžia nebūtų stebinanti, jei lapkritis būtų pratinęs prie šalčių. Nutiko priešingai: šiltas, gan ramus ir drėgnas lapkritis labiau panašėjo į spalio vidurį su dešimties - dvylikos laipsnių temperatūra. Apsieita be šalnų ar šlapdribų. Vos tik prieš dešimt dienų dar teko stebėti migruojančius daugiau nei tūkstančio pempių būrius, juodais su baltu sparnais mirguliuojančius virš lygių arimų.
Šie spalio mėnesį mūsų kraštą įprastai paliekantys sparnuočiai lyg nujausdami orų permainas nesustodami migravo pietvakarių link. Tiesa, mums įprastos šiaurinės žąsys, kurių šiemet Žuvinte buvo nepalyginti mažiau nei ankstesniais metais, vos pusantro tūkstančio, pasitraukė nelaukdamos orų atšalimo. Kaimyninių šalių ornitologai teigia, kad jos vis menkiau migruoja rytine Baltijos pakrante, migravimui pasirinkdamos Skandinaviją.
Stebino niekaip neužmiegantys varliagyviai: žolėse ropinėjančios pievinės varlės, paskutinio grobio ieškančios žaliosios rupūžiukės ar flegmatiški paprastieji tritonai. Dabar net sunku įsivaizduoti, bet prieš dvi savaites, įpusėjus lapkričiui, Žuvinto ežero pakrantėje dar skraidė bitės, stebėtos spungės, žydėjo paskutiniosios kiaulpienės ir vėdrynai.
Ne ankstyviausia data
Seklus Žuvinto ežeras neatsparus žiemos šalčiams. Užtenka kelių šaltesnių naktų, ir ežerą stingdo ledas. Nebent stipresni vėjai leidžia dieną kitą jam banguoti ir per šalčius, bet šiame ežere gausu užutekių, augalų užtvarų, neleidžiančių įsismarkuoti vėjams. Tik atviriausios ežero gylės kas kelintus metus ilgam nepasiduoda, nepaisant šąla ar ne.
Pastaraisiais metais įpratome sulaukti žiemos, o Žuvinto ežero užšalimo - tik artėjant Kalėdoms. Pernai taip nutiko gruodžio 15 dieną, užpernai - gruodžio 25 dieną.
Gerokai ankstyvesni šalčiai dažniausiai ilgai neužsibūdavo. 2006-aisiais ežeras visiškai užšalo lapkričio 5 dieną, bet ledas išsilaikė vos porą dienų. Tikro ledo tada reikėjo laukti daugiau nei porą mėnesių - iki sausio 24-osios.
1999 metų rudenį lapkričio 22-ąją sustatytas ledas netruko sustorėti iki 10 centimetrų. Mėnesiui baigiantis orai atšilo, lede atsivėrė properšų, o gruodžio 4 dieną praūžęs uraganas Anatolijus visiškai sunaikino ledą. Tada iš naujo ant ledo buvo galima užlipti tik per Kalėdas.
Pasitikėti ledu neverta
Žuvinto ežero ledo storis šiomis dienomis jau siekia 10 centimetrų. Atrodytų, gan saugu, tik nereikia apsigauti. Tvirtas tik atviriausių vietų ledas. Bet vos spėjo iki 18 laipsnių nukritęs šaltukas sustatyti atviras balas ir ežerą, pasipylė snaigės ir sukilo vėjas, tad visuose ežero nendrynuose, švendrinėse kinyse dabar - beveik metrinės pusnys. Ten, po sniegu ledo visiškai nėra. Kolega inspektorius, patikrinęs ežero pakraščius, rado šviežių lapės pėdsakų. Žvėrelis, bėgiojęs kinių pakraščiu, visiškai neypatingoje vietoje įsmuko į vandenį ir vos išsikepurnėjo. Ką kalbėti apie tokio ledo saugumą, jei lapės nelaiko. Jei šalčiai tęsis ilgiau, šlapias sniegas kinyse palengva sušals į gan tvirtą plutą, bet tai jau ne kelių dienų, o savaičių reikalas.
Vilioja ledo tiltai
Ne tik žvejus vilioja šviežiai užšalęs ledas. Vos sustorėjusį jau išbandė pūstauodegės lapės. Joms labai rūpi patikrinti, ar ežere neužsiliko kokia paliegusi antelė ar žiopla ondatra. Lapių grobiu gali tapti ir užsilikęs gulbiukas, nors būriu atviroje vietoje susispietę gulbės yra gan saugios. Greičiausiai ant ledo rastum ir šviežių ūdros pėdsakų, jei tik jie iškart nebūtų užpustyti. Žvėrys pamažu apsipranta su pasikeitusiu kraštovaizdžiu ir sniegas greitai jų nebegąsdins. Praeis kelios dienos, ir ant ledo rasis šviežių kiškių, vėliau šernų, vilkų ar visai smulkių žinduolių - kirstukų, vandeninių pelėnų pėdsakų.
