aA
Lietuvos socialdemokratams neretai prikišamas ekonominis liberalizmas. Dėl to jie kritikuojami ir iš kairės, ir iš dešinės (Žr.: Socialdemokratų sąjunga prikiša Vyriausybei liberalizmą ir atstovavimą kapitalui, ELTA, 2004 03 14; A. Zuokas: socialdemokratų valdžios veiksmai – per daug liberalūs, ELTA, 2004 03 14).
Paprastai lieka nepastebėtas kitas jų politinis bruožas – savotiškas konservatyvumas, kartais, beje, nuoširdesnis ir nuoseklesnis nei konservatorių vardu pasikrikštijusios Tėvynės sąjungos.

Kokie požymiai leidžia matyti šį LDDP ir jos įpėdinės – LSDP bruožą? Čia iškart užbėgsime už akių galimiems nesusipratimams: kalbamas konservatyvumas anaiptol neliudytų darnios idėjų ir nuostatų visumos įkūnijimo politikoje. Socialdemokratų laikysenoje įžvelgtume tik keletą paskirų, daugiausia psichologinio pobūdžio konservatyvumo žymių.

Kelias jų liudija Algirdo Brazausko per Kovo 11-ąją Seime pasakyta kalba. Jos leitmotyvas - semtis stiprybės iš praeities, net sovietmečio, kurį, anot socialdemokratų lyderio, įprasmino dvasinė rezistencija. Šitai teigdamas, jis, be kita ko, priminė amžinatilsį kardinolo Vincento Sladkevičiaus pamokslo žodžius: “laukti ir augti”.

Savo kalboje A. Brazauskas pabrėžė lietuvybės išsaugojimą kaip vieną svarbiausių sovietmečio dvasinės rezistencijos tikslų, iš esmės – pasiektą. O juk brangintinų vertybių gynimas ir puoselėjimas yra konservatyvus siekinys.

Pakankamai konservatyvi Premjero kalbos gaida buvo ir jo pastaba apie kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių turėtą autoritetą, padėjusį įgyvendinti demokratijos, laisvės ir tautos atgimimo idėjas. Ši pastaba dabar ypač aktuali: autoriteto nuosmukis Lietuvos viešajame gyvenime pasiekė ribą, ties kuria išmintis nebeskiriama nuo kvailumo.

Lietuvos kairiuosius ir dešiniuosius visada priešino nesutarimai dėl praeities. Tačiau, nepaisant nesutarimų, ir vieni, ir kiti konservatyviai pripažino politinę praeities reikšmę. Gediminas Kirkilas maždaug prieš dešimtmetį, oponuodamas dešiniesiems, šiuo atžvilgiu ne be pagrindo rėmėsi vieno iš konservatizmo klasikų mintimis (“Politinės pastabos laikui”, 1995).

Visa tai leidžia geriau suvokti kai kurias Lietuvos dešiniųjų jėgų ir ypač jų konservatyviojo sparno problemas. Kad jų padėtis prasta, lyginant su kairiųjų, liudija visuomenės nuomonės apklausos. Dvi populiariausios Lietuvos partijos – LSDP ir Darbo – yra centro kairės atstovės, o dešinieji liberalcentristai ir konservatoriai, regis, tik vargais negalais kapanojasi ties 5 nuošimčių visuomenės palankumo riba.

Ir Darbo partija, ir LSDP skelbiasi esančios “socialiai orientuotos”, taigi yra arba nori atrodyti kairiosios. Jos, tiesa, įnirtingai prikiša viena kitai dešinumą, tačiau šie priekaištai išryškina tik jų politinį siekį be konkurencijos atstovauti kairiajam elektoratui. Įdėmiau įsižiūrėjus, abi šios partijos paradoksaliai taikosi į konservatyvias politines nuostatas arba nuotaikas.

Viktoras Uspaskichas maždaug prieš šešerius metus teigė esąs tikresnis Lietuvos konservatorius nei Tėvynės sąjungos politikai. Dabar nesiaiškinsime, kiek šis tvirtinimas pagrįstas. Užtat minėtas G. Kirkilo reveransas konservatizmui suteikia daugiau peno svarstymams, nei ligi šiol apie tai kalbėta Lietuvos viešojoje erdvėje.

LDDP požiūris į socialines, ekonomines ir politines permainas paprastai būdavo atsargus, kartais - priešiškas. Tačiau, kaip ir pridera konservatoriams, priešintasi ne tiek pačioms permainoms, kiek jų radikalumui bei azartiškam norui be atodairos griauti nusistovėjusią gyvenimo sanklodą dėl naujos “šviesios ateities”.

Kaltinimai socialdemokratams dėl tikro ar tariamo priešiškumo reformoms, sovietmečio “konservavimo” turbūt nemenkai prisidėjo prie konservatyviai nusiteikusių rinkėjų simpatijų partijai, kuri neniekino praeities ir nebandė prievartauti tikrovės. “Senų gerų laikų” ilgesys turi ne tik ideologinių ar ekonominių sąsajų. Teigiamas praeities minėjimas gali būti tiesiog konservatyvaus būdo, nebūtinai prokomunistinių pažiūrų ar nepakenčiamomis sąlygomis gyvenančio žmogaus bruožas.

Prof. Bronislovas Genzelis išreiškia konservatyvią nuostatą, teigdamas, jog reformos griauna nusistovėjusią tvarką, o žmonės trokšta stabilumo. Jo žodžiais, praeities nuvertinimo vajus, prasidėjęs prieš 60 metų, tęsiasi iki mūsų dienų. “Atkūrę nepriklausomybę, bandėme nuneigti viską, kas buvo padaryta iki jos atgavimo. Žvelgėme į tuos laikus vien pro juodus akinius. Tai taip pat veda prie nihilizmo ir cinizmo” (B. Genzelis, Politinio cinizmo prielaidos. Pranešimas Demokratinės politikos instituto konferencijoje 2004 02 11).

Kita konservatyvi LDDP ir LSDP savybė - vengimas piršti šalies gyventojams liberalią nuostatą, kad jie patys turi pasirūpinti savimi ir nesitikėti paramos iš valstybės. Tokios nuostatos piršimas psichologiškai žlugdo prie globėjiškos valdžios įpratusius žmones, o juk tam tikras valstybės paternalizmas, kaip ir per ilgą laiką įsigalėję visuomenės gyvenimo įpročiai, puikiai dera su konservatyvios politikos samprata.

Žvelgiant į dabartinę LSDP laikyseną bei socialdemokratinės valdžios politinę ir ekonominę kryptį, matyti tam tikrų požymių, jog stengiamasi ieškoti kažko panašaus į vidurio kelią tarp įvairių kraštutinumų ir priešpriešų. Vidurio kelio politikoje ieškojimas iš dalies būdingas ir Vakarų konservatoriams.

Tvirtinant 2004 metų valstybės biudžetą, Vyriausybė buvo aršiai kritikuojama ir už tai, kad biudžetas nepakankamai socialiai orientuotas, ir už tai, kad perdaug neliberalus - esą išlaidaujama kasdienėms reikmėms, paisoma trumpalaikių tikslų ir nežiūrima ateities.

Vienas LSDP lyderių Vytenis Andriukaitis, savo ruožtu, džiaugėsi, kad A. Brazausko vadovaujamai Vyriausybei pavyko sėkmingai ieškoti darnos tarp darbo ir kapitalo, konkurencijos ir kooperacijos, socialinės paramos ir individo laisvės. Kitaip tariant, socialdemokratai viešai didžiavosi Vyriausybės gebėjimu rasti vidurio kelią tarp ekonominio kairumo ir dešinumo.

Dar vienas, nors ir labiau abejotinas vidurio kelio rinkimosi pavyzdys - socialdemokratų pozicija prezidentinio skandalo istorijoje. Čia buvo aiškiai matyti noras išlaviruoti ir išvengti sunkios vienareikšmio apsisprendimo naštos. Galima tai aiškinti kaip prisitaikėliškumą, ir kalbamu atveju toks vertinimas, bent jau prasidėjus skandalui, turėjo pagrindo.

Būta išties svarių argumentų kritikuoti LSDP poziciją kaip dviprasmišką ir neprincipingą, tačiau reikėtų matyti ir kitą medalio pusę. Per prezidentinę krizę tolydžio tvirtėjo pagrindas žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ir pavargusiems nuo skandalo, vertinti socialdemokratų laikyseną kaip santūrią, apdairią, neisterišką ir šiuo požiūriu savotiškai - konservatyvią.

Maža to, kai kurie socialdemokratų atstovai - Aloyzas Sakalas, Julius Sabatauskas ir kiti - darbais parodė, kad politika turi ir gali būti morali. Apie tokią politiką būtent konservatorių partijos paprastai kalba bene daugiausiai, nors jų žodis, deja, ne visada virsta kūnu.

Žinoma, būtų labai netikslu sakyti, jog Lietuvos socialdemokratai yra didesni konservatoriai už Tėvynės sąjungą. Tačiau išvardytos aplinkybės bent iš dalies paaiškina, kodėl konservatyvioji Lietuvos dešinė neįgyja politinio svorio ir akivaizdžiai stokoja dalies konservatyvaus nusiteikimo rinkėjų. Ji pernelyg liberali, radikali, perdaug "spirganti" ir orientuota į “šviesią ateitį”, o socialdemokratai turi žmonėms imponuojančių nekarštakošiškos, santūrios laikysenos sustiprintų konservatyvių bruožų.