Tačiau kad ir koks gajus Lietuvoje būtų postmarksistinio ir postmodernistinio mąstymo junginys, tam tikros jo apraiškos kaskart iš naujo nustebina ir verčia suklusti. Bėda ta, kad dažnai kartojamos, nenumaldomai skleidžiamos ir niekur neginčijamos idėjos greit įgyja politinės galios ir ima lemti mūsų gyvenimą labiau nei mes patys.
Dabar sparčiai ir nevaržomai plinta mada manyti, kad politika – tai tas pats, kas rinka, o politikai – viso labo prekeiviai, siūlantys ir parduodantys savo specifines paslaugas. Lietuvoje vieni taikstosi su šia mintimi dėl naivumo ar nesigilinimo į politinę teoriją. Kitiems ši mintis priimtina, nes leidžia, per daug nesukant sau galvos, užsiimti politika kaip verslu. Dar kitiems šios nuostatos puoselėjimas teikia progą primesti akademinei ir viešojo gyvenimo erdvėms norimus politikos vertinimo matus ir standartus.
Sunku pasakyti, kuri iš trijų įvardytų priežasčių – nors nereikėtų atmesti ir ketvirtos galimybės – geriau paaiškina tai, kas rašoma minėtame L. Andrikienės straipsnyje. Šiaip ar taip, kelios jo ištraukos tikrai vertos dėmesio.
„Esame Europos dalis, greit ir formaliai tapsime Europos Sąjungos dalimi ir visa, kas apskritai būdinga postmoderniai visuomenei, būdinga ir mums“, – rašo autorė ir priduria, kad nykstantis ideologinis angažavimasis „kompensuojamas politinės veiklos konkurentiškumu, kitaip sakant, sugebėjimu save pristatyti ir parduoti“.
Nors ir kaip sparčiai vadinamasis postmodernistinis mąstymas plistų Lietuvoje, akivaizdu, kad tarp „senosios“ ir „naujosios“ Europos visuomenių, juo labiau – tarp posovietinės Lietuvos ir, tarkime, Didžiosios Britanijos yra be galo daug skirtumų. Vien dėl to, kad Lietuva taps ES dalimi, šie skirtumai neišnyks, tad sakyti, kad britams būdinga tas pats, kas lietuviams, yra netikslu.
Kitas klausimas – kiek šias dvi skirtingas visuomenes daro panašias postmodernizmui priskiriami reiškiniai. Šiuo atžvilgiu, ko gera, rastume tam tikrų bendrumų ir panašumų, tačiau autorės tvirtinimas akivaizdžiai remiasi dviem abejotinom prielaidom.
Pirmiausia vargu ar galime laikyti postmodernizmą vieninteliu esminiu Europos visuomenių politinio gyvenimo bruožu ir pagrindu. Kad ir kokia stipri būtų jo įtaka, klasikines ir krikščioniškas šaknis turinti ir ideologijų skirtybes numatanti Vakarų politinės minties bei veiklos tradicija neišnyko postmodernizmo epochoje. Kodėl turėtume nepaisyti šios tradicijos ir kreipti dėmesį tik į postmodernizmą?
Kita vertus, autorės įžvalgai trūksta esminės perskyros tarp normos pripažinimo ir paprasto esaties konstatavimo; tarp to, kaip yra, ir to, kaip turėtų būti. Kai šiedu dalykai suplakami, skaitytojui peršamas klaidingas įsivaizdavimas, kad mokslininko nustatomi reiškiniai turi įpareigojančią galią, o jų normatyvinis vertinimas tėra nereikalingas moralizavimas remiantis „patinka – nepatinka“ principu.
L.Andrikienė kaip tik ir sako, „nustačiusi“, kad mus vienareikšmiškai valdo (ir, vadinasi, turi valdyti) postmodernizmas: „Su tuo visiems – ir save vadinančiais kairiaisiais, ir dešiniaisiais, ir centristais – reikia skaitytis, patinka tai ar ne. Laikas suvokti tikrąsias priežastis ir padejavimai ar pabėdojimai čia nepadės“. Kitaip tariant, skaitykite, kas jums sakoma apie gyvenimą, koks jis „iš tikrųjų“ yra, ir darykite išvadą, kad toks jis ir turi būti.
Autorės požiūriu, „yra“ taip: „Politikai postmodernioje visuomenėje būdingi šie bruožai: <…> politika yra rinka, kurioje vyksta (politikos) produktų gamyba ir pardavimas <…>; politikos produktai – politinės partijos, politinės programos, pozicijos; politikai demonstruoja savo norus ir juos tenkina, balsuodami savo pinigais; rinkėjai demonstruoja savo norus ir juos tenkina, mokėdami savo balsais; politikai kaip verslininkai ar pardavėjai tenkina rinkėjų pareikštą politinę paklausą; politikas tampa politikos verslininku ir pirkliu“.
Taip vaizduojama demokratija. Ar ji turi būti tokia? Į šį klausimą vengiama atsakyti tiesiai, nors atsakymas kyla iš straipsnio logikos: „su tuo visiems reikia skaitytis, patinka tai ar ne“, „padejavimai ir pabėdojimai nepadės“. O kas padės? Ar turime atsižvelgti tik į pateiktą politikos sampratą? Jei ne, tai kodėl net neužsimenama apie kitokią politiką, kitokius principus?
Kaip visuomenė gali būti pilietinė, ne vien vartotojiška, jei politikai tėra verslininkai ir pirkliai? Juk pirkliui nerūpi atsakomybė už vertybinius demokratijos pamatus ir pilietiškumo dorybių ugdymą: jo mąstysenos ir veiklos moto – paklausos ir pasiūlos santykis. Jei pradėsime matyti politiką tik per ekonominę prizmę, kaip galbūt norėtų kai kurie ekonomistai, nesistebėkime vieną dieną atsidūrę prie sukiužusios geldos, kurią tik iš įpročio vadinsime „demokratija“.
